Pakėvio šv. Teklės bažnyčia

Pakėvio šv. Teklės bažnyčia
Savivaldybė	Kelmės rajonas
Gyvenvietė	Pakėvis
Statybinė medžiaga	mūras/medis
Pastatyta (įrengta)	1825 m.
Stilius	liaudies architektūra

Laidojimo koplyčios liekanos, 2015 m.

Pakėvio šv. Teklės bažnyčia – buvusi katalikų bažnyčia Kelmės rajone, Pakėvio kaime, apie 4,5 km į pietryčius nuo Vaiguvos, prie kelio  158  Kelmė–Užventis , 0,5 km į vakarus nuo Pakėvio dvaro.

Pakėvio bažnyčia kartu su varpine ir mauzoliejine koplyčia kaimo kalnelyje sunyko paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais. Išlikę buvusios bažnyčios akmenų mūro sienos, koplyčios liekanos, keli kapai. Teritorija minimaliai sutvarkyta, pastatytas atminimo kryžius.

Istorija

Mūrinė filinė Pakėvio bažnyčia pastatyta 1825 m. Jai suteiktas Apaštalo Pauliaus pasekėjos Šv. Teklės titulas. Maldos namų statyba rūpinosi Pakėvio dvaro savininkai Stanislovas Radavičiaus ar Teklė Radavičienė. Pakėvio filija 1851–1927 m. priklausė Šiluvos dekanato Vaiguvos parapijai, 1927–1940 m. – Kuršėnų dekanato Vaiguvos parapijai. Bažnytėlė buvo skirta tik mažos tikinčiųjų bendruomenės poreikiams tenkinti. Pakėvio savininkai filiją laikė savo nuosavybe. Ji visų pirma atliko dvaro koplyčios, skirtos laidojimams ir šeimyninei maldai, funkcijas. Nuo pat įsikūrimo bažnyčia retai turėjo nuolatinį kunigą. Tai lėmė, kad nepraėjus nė šimtmečiui nuo pastatymo pradžios bažnyčia ėmė nykti. Vizitacijos aktuose nuo 1890 iki 1900 m. paminėta jos būklė tik kaip „patenkinama“. 1896 m. bažnyčia buvo paremontuota: vidus išbalintas, stogas perdengtas naujomis malksnomis, pagrindinis fasadas apkaltas naujomis lentomis, pastatytas naujas bokštelis, varpinė su dviem varpais. XX a. trečiajame dešimtmetyje bažnyčios būklė buvo suprastėjusi: ištrupėjęs vidaus tinkas, linkstančios lubų sijos, nesandarios lauko dvivėrės durys.

Tikėtina, kad bažnyčia pradėjusi nykti po 1874 m., kai mirė dvaro išlaikomas vikaras Karolis Brunonas Rimavičius, Pakėvyje su pertraukomis dirbęs apie 20 metų. Palaidotas bažnyčios šventoriuje (kapas su metaliniu kryžiumi išlikęs šiaurės rytų pusėje). Po to bažnyčia kunigų buvo lankoma kartkartėmis, dažniau stovėjo tuščia ir užrakinta. Pakėvio dvaras pagal vedybinius ryšius ėjo iš rankų į rankas, tikrieji savininkai, valdę ir kitus dvarus, jame retai reziduodavo, todėl bažnyčia ne itin rūpinosi: neskyrė fundacijų, neinvestavo į remontą, kunigo išlaikymą.

1942 m. bažnyčioje užregistruotas 68 cm skersmens varpas (unik. kodas 9283), kuris buvo 1899 m. užsakytas išlieti Valdajaus gamykloje. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo apleista.

1976 m. buvo planuojama bažnyčią restauruoti – atlikta statinių fotofiksacija, parengti matavimo brėžiniai, aprašyta kritinė statinio būklė. Medinės dalies lentos buvo dalinai išpuvusios, langų ir durų vietose žiojėjo skylės, nelikę altorių. Tuomet medinės lubos dengusios tik dalį pastato, ištrupėjusi stogo malksnų danga. Varpinės veikiausiai jau nebebuvo likę. Galiausiai rekonstrukcijos projektas nebuvo parengtas, o bažnyčia galutinai sunyko XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, ypač kai vietinio Akmenių tarybinio ūkio gyventojai pradėjo iš čia vežti akmenis savo trobesiams statyti. Apie 2000 m. sugriuvus perdangoms, atsivėrė laidojimo rūsiai, mėtėsi cinkuotų karstų liekanos ir palaikų fragmentai, ant šlaito stovinti koplyčia ėmė svirti.

2006 m. kapavietę sutvarkė Vaiguvos seniūnija: užmūrijo įėjimą į kriptą, užpylė gruntu atvirą kapavietę, sutvirtino išlikusią galinę koplyčios sieną.

Architektūra

Laidojimo koplyčia, 1927 m.

Bažnyčia buvusi sumūryta iš lauko akmenų (navos dalis su apside), baltai nutinkuota, aptverta tradicin-e akmenine tvora. Vėliau buvo pristatyta medinė dalis (prienavis su bokšteliu ant kraigo) priekiniame fasade. Pastatas nedidelio tūrio, salinis, dengtas dvišlaičiu stogu. Jo planas – stačiakampis, užbaigtas trisieniu. Manoma, jog statyta vietos meistrų, nes architektūroje vyrauja liaudiškos akmens mūro ir medinės statybos principai, ypač būdingi Vakarų Lietuvos regionui XIX a. I pusėje.

Interjero įrangos ir dekoro elementuose akivaizdi romantizmo įtaka. Pastato viduje lubos buvo tiesios, lentinės. Apsidės trijose sienose buvo įrengti trys altoriai – didysis Kristaus Išgelbėtojo, šoniniai šv. Jono Krikštytojo ir šv. vyskupo Stanislovo. Jie galėjo būti tapyti ant medinių, drobe aptrauktų ir prie sienų pritvirtintų skydų. Navos vidurys buvo grįstas plytomis, priešais altorių buvo įrengta akmeninė ar betoninė plokštė, dengusi laidojimo kriptą. Vargonų choras buvo mūrinėje dalyje.

Prie bažnyčios apsidės kampo šliejosi medinė kvadratinio plano liaudiškos architektūros varpinė, statyta 1896 m. Ji buvo dviejų tarpsnių, dengta keturšlaičiu stogeliu. Apatinis tarpsnis pabrėžtinai nuožulnus, daug aukštesnis už viršutinįjį.

Vakariniame šventoriaus kalvos šlaite stovėjo laidojimo koplyčia. Tai buvo puošniausias ir visiškai kitos stilistikos statinys: raudono mūro šoninės sienos su baltais priekinės ir galinės dalies fasadų skydais. Pastarieji ūgiu gerokai pranoko pagrindinį bažnyčios tūrį. Įmantrus skydų siluetas buvo suformuotas iš dekoratyvių kontraforsų, šonuose rėminančių fasadus, trikampio frontono ir jo viršuje iškylančių bokštelių. Fasadų plokštumas puošė įvairių formų aklinos arkos. Matomai koplyčia atsiradusi vėliau, galbūt XIX a. antroje pusėje, kai plėtėsi dvarvietė, buvo pradėti statyti mūro rūmai. Tikėtina, kad koplyčioje palaidoti patys Radavičiai, taip pat Putvinskių ir Venclauskų giminių atstovai.

Literatūra

• Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai. Sud. Dalia Klajumienė. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008 m., 159–167 p. ISBN 978-9955-854-12-8

Nuorodos

• Architektūros objektai. Pakėvio šv. Teklės bažnyčia Archyvuota kopija 2015-04-02 iš Wayback Machine projekto.