Pajuodupės dvaras
Pajuodupės dvarvietė – buvęs dvaras Pajuodupėje (Kupiškio rajonas).[1]
Istorija redaguoti
Pajuodupės dvaras priklausė Kupiškio seniūnijai, kurios valdytoju 1568–1575 m. buvo valstybės iždininkas Mikalojus Jonas Naruševičius, 1589–1603 m. – jo sūnus, Žemaitijos kaštelionas Mikalojus Naruševičius. 1616 m. seniūniją laikė Aleksandras Korvinas-Gosievskis, kuris ją 1636 m. valdovo sutikimu perleido Vilhelmui Tyzenhauzui. Karalius Jonas Kazimieras 1667 m. už švedų užgrobtoje teritorijoje prarastas valdas Tyzenhauzui suteikė Kupiškio seniūno pareigas ir iki gyvos galvos dovanojo tris Kupiškio seniūnijos dalis. 1771 m. Kupiškio seniūniją iš Benedikto Tyzenhauzo perėmė LDK kancleris Frydrichas Mykolas Čartoriskis. 1780 m. F.M. Čartoriskio žmonai Eleonorai suteikta teisė perduoti valdą sūnui Adomui Kazimierui Čartoriskiui ir jo žmonai Elžbietai. 1789 m. Kupiškio seniūnija buvo valdoma A.K. Čartoriskio. Lietuvą prijungus prie Rusijos, 1797 m. caro įsaku Kupiškio seniūnija iki mirties palikta valdyti A.K Čartoriskiui ir jo žmonai Izabelei. Po 1831 m. sukilimo ir Izabelės Čartoriskos mirties 1835 m. caro nurodymu Kupiškio seniūnija turėjo būti paimta į valstybės iždą, tačiau tik 1842–1843 m. atlikta dvaro liustracija ir 1844 m. dvaras perėjo valstybės žinion.
1603 m. Inventorius prasideda Kupiškio dvaro aprašymu. Nurodoma, kad dvaras buvo prie Juodupės upelio, netoli Lėvens upės, tad dar buvo vadinamas Pajuodupe (Поядупе). Išvardyta dvare stovėjusių 13 įvairiausių pastatų bei statinių. Dvaro teritorija buvo aptverta, o į ją buvo patenkama pro didžiuosius vartus, kurie buvo šiaudais dengtu stogeliu. Smulkiausiai aprašytas naujasis dvaro gyvenamasis namas (rūmas).
Nurodyta, kad jis neseniai pastatytas ir turi 2 židinius. Stogas dengtas gontais (lentelėmis). Name yra erdvi priemenė, du dideli ištaigingi kambariai. Namo gale mūrinis alkierius, skirtas aludei, ir dar vienas pokylių kambarys. Namo langai su stiklais, įstatytais į alavinius rėmus. Baldai vietos meistrų darbo. Vandens malūnas, nors senas, bet tvarkingas ir su visais įrenginiais. Dvi naujos klėtys ir kluonas pastatyti iš pušų ir eglių rąstų. Kupiškio dvarui priklauso 20,5 valako (438,29ha) žemės, kurią apdirbdavo lažo prievolę atlikdami valstiečiai.
2000 m. dvarvietė įtrauktą į Kultūros vertybių registrą, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu[2]
Išnašos redaguoti
- ↑ Alvydas Totoris. Kupiškio seniūnija XVI–XIX amžiais//Kupiškis: naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai, 2016. ISBN 978-609-8148-43-5
- ↑ https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.255363