Pagirnis

Pagirnis (pagriniai) – lietuvių mitologijoje namų dievas (dievai), tikriausiai žalčiai. Dievus pagirnius mini jėzuitai savo XVII–XVIII atskaitose (lygina su romėnų Cerera).

Po girnomis buvo saugoma jam skirta, medine tvorele aptverta, buveinė. Šiam dievui vyrai aukojo 3 kartus per metus paršą arba jautį, o moterys – gaidį. Vyrų aukojimuose buvo draudžiama dalyvauti moterims, o moterų – vyrams. Nuotakai būdavo leidžiama valdyti namus tik po to, kai ji paaukodavo šiam dievui duonos kepalą ir rankšluostį.

Dievo Pagirnio vaizdiniai artimai siejasi su žalčių kultu ir pats jis vaizduojamas žalčio pavidalu, kartais išlįsdavęs iš savo užkampių, bet dažniausiai gyvenęs nematomas, įsirausęs žemėje. Žmonės žalčius laikė namuose ir labai jais rūpinosi – tikėta, kad, nuskriaudus žaltį, juos ištiks nelaimė. Pagirniui skirta žemė paprastai buvo laikoma juoduose moliniuose ar mediniuose induose, kai kada be indo po medžio dangčiu. Jei tai žemei kas nepareikšdavo pagarbos, dievas dingdavęs. Jei kas paniekindavo dievą Pagirnį, jis smaugdavęs kūdikius, kenkdavęs gyvuliams. Primynęs jį, žmogus ar gyvulys numirdavęs. Jei kas Pagirnį be reikalo paliesdavo, tam ranką sutraukdavo, kai kada ji nudžiūdavo. Taip pat manyta, jog žalčiuose slypi mirusiųjų vėlės, dėl to lietuviai per svarbiausias šventes, norėdami pavaišinti apsilankančias mirusiųjų vėles, žalčiams keldavo puotas, o vietos namo kampe po girnomis, prie krosnies, kur jie gyveno, buvo labai gerbiamos.