Pabaltijo Madleno kultūra

Pabaltijo Madleno kultūra – vėlyvosios Madleno kultūros atšaka, paplitusi vėlyvajame paleolite (X–IX tūkstm. pr. m. e.) Baltijos jūros pietinėje pakrantėje (nuo Jutlandijos pusiasalio į rytus iki Karaliaučiaus srities ir pietų Lietuvos). Pagrindinės šios kultūros archeologinės vietos yra šiaurės Vokietijoje, Elbės ir Hafelio tarpupyje. Pabaltijo Madleno kultūra smulkiau skirstoma į Arensburgo, Bromės-Liungbiu ir kitas kultūras.

Pabaltijo Madleno kultūra
X tūkstm. pr. m. e. – IX tūkstm. pr. m. e.
Dab. valstybės	Šiaurės Vokietija, Lenkija, Danija, Pietų Švedija, Lietuva, Gudija
Ist. regionas	Vidurio Europa
Amžius	vėlyvasis paleolitas

Lietuvoje aptikta apie 40 Pabaltijo Madleno kultūros stovyklaviečių. Jos kūrėsi didžiųjų pietų Lietuvos upių – Nemuno, Neries, Merkio – pakrančių aukštosiose terasose, smiltynuose. Stovyklavietės nedidelės, trumpalaikės, jose randama titnaginių įrankių: plačių gremžtukų (pradžioje ilgi, vėliau trumpesni), trumpų ir plačių strėlių antgalių su įtvara, šoninių ir vidurinių rėžtukų, vienagalių skaldytinių; taip pat rasta kaulinių durklų, ietigalių, žeberklų, kaplių. Pagrindinės stovyklavietės: Ežeryno (Alytaus raj.), Ilgio ežero (Varėnos raj.), Vilkpėdės (Vilnius).

Pabaltijo Madleno kultūros žmonės vertėsi medžiokle (ypač šiaurinių elnių) ir rankiojimu.