Pabaigtuvės

Pabaigtuvės (baigtuvės, nuobaigos, pagynios) – šventė, rengiama pabaigus didelį, svarbų darbą, kuriam dažniausiai prireikė talkos. Pabaigtuvių proga rengiamos vaišės, kuriose vaišinami visi talkoje dalyvavę žmonės. Lietuvoje nuo seno pabaigtuvės rengtos po rugiapjūtės, linamynio, grūdų kūlimo, statybų, rečiau po mėšlavežio ar bulviakasio.

Baigus linamynį Žemaitijoje būta papročio vidurnaktį slapta įmesti kitos jaujos mynėjams šiaudinę baidyklę, vadinamą kuršiu. XVI–XVIII amžiuje vėlai rudenį kaimas darydavo bendras derliaus sudorojimo pabaigtuves, vadinamas sambariu. Per mėšlavežį paskutinis vežimas būdavo apkaišomos šakomis. Statybos pabaigoje meistrai, iškėlę statomo namo gegnes, prie galinės gegnės pritvirtindavo medžio šakelių arba gėlių vainiką, Žemaitijoje – dar iš lentos išpjautą sūrį ir butelį.

Žemaitijoje per rugiapjūtės pabaigtuves (maždaug liepos 25 ar 26 d. – per Jokūbines, arba Onines) laikyta už garbę nurėžti paskutinę pradalgę, surišti paskutinį pėdą. Šeimininkė į paskutinę gubą paslėpdavo sūrį, o šeimininkas – alkoholinio gėrimo butelį. Rišėjai merginai atitekęs paskutinis pėdas žadėdavęs sėkmingas vestuves. O tą pėdą talkininkai mesdavo į viršų kuo aukščiausiai arba drūtgaliu jį suduodavo triskart į žemę, – kad kitais metais taip pat užaugtų dideli javai. Šiaulėnų apylinkėse būta papročio paskutinę gubą padaryti kaip kokį žirgą. Ant jo ir užsisėsdavo tas pjovėjas, kuriam teko išvaryti paskutinę pradalgę. Rytų Lietuvoje baigdami kirsti rugius, iš didelio jų glėbio padarydavo vadinamąjį „čiubą“ ar „nivką“. Varpas nupjaudavo ir supindavo į šeimininkams skirtą vainiką, o viršų papuošdavo lauko ir darželio gėlių puokšte, į vidų įmesdavo riekelę duonos. Taip pat būta seno papročio per rugiapjūtės pabaigtuves „pinti jievarą“.

XX amžiaus viduryje daugelis lietuvių pabaigtuvių tradicijų nunyko. Išliko tik statybų pabaigtuvių paprotys kelti vainiką (dažniausiai iš ąžuolo šakelių).