Pasaulio Ekonomikos Forumas
Pasaulio Ekonomikos Forumas (angl. World Economic Forum, PEF) – Ženevoje įkurtas paramos fondas geriau žinomas iš savo kasmetinių tarptautinių susitikimų, konferencijų, forumo Davose, Šveicarijoje, kuris apjungia žymiausius verslininkus, tarptautinių politikos lyderius, kviestinius intelektualus ir žurnalistus į diskusiją apie pačius aktualiausius klausimus ir problemas įskaitant globalinius humanitarinius ir aplinkosaugos klausimus. Į forumą susirenka valstybių ir centrinių bankų vadovai, finansų ministrai ir verslo atstovai iš daugiau nei 90 pasaulio šalių. Susitikimuose tai pat pristatomi forumo iniciatyva vykdomų projektų ataskaitas.[1] PEF tai pat organizuoja „Kasmetinį naujų nugalėtojų susitikimą“ Kinijoje ir regioninių pasitarimų susitikimus ištisus metus. 2008 m. tuose susitikimai vyko ne tik Europoje, bet ir Centrinėje ir Rytų Azijoje, Rusijoje, Afrikoje, Vidurio Rytuose ir Pasaulio Ekonomikos Forumas Pietų Amerikoje. 2008 m. tai pradėjo aukščiausio lygio susitikimus dėl pasaulinės „darbotvarkės“ Dubajuje.
Istorija redaguoti
PEF buvo įkurta Klauso Martino Švabo, vokiečių profesorius dėstančio Verslą ir Vadybą Ženevos universitete.[2] Tikrasis pavadinimas buvo Europos vadovų forumas, pavadinimas buvo pakeistas į Pasaulio Ekonomikos Forumą 1987 m. taip siekta išplėsti projektą įtraukiant spręsti tarptautinius konfliktus.
1971 m. vasarą Švabas pakvietė 444 Vakarų Europos firmų vadovus į pirmąjį Europos vadovų simpoziumą Davoso kongresų rūmuose, kur Europos Komisijai ir Europos pramonės asociacijai pristatyti Švebas bandė pristatyti JAV taikomą vadovavimo praktiką. Po to jis Ženevoje įkurė PEF, kaip ne pelno siekiančią organizaciją, kuri sukviečia Europos verslo lyderius į Davosą nuo tada PEF tapo kasmetiniu renginiu vykstančių sausį.[3]
Švabas sukūrė „suinteresuotųjų šalių“ valdymo metodą, kuris grindžiamas sėkmingu įmonių valdymu įtraukiant visus suinteresuotus asmenis: ne tik akcininkus, klientus ir pardavėjus, bet ir darbuotojus, bendruomenes, kurios sąveikauja su įmone įskaitant ir valdžią.[4] 1973 m. nepaisant Bretono Vudo sistemos žlugimo, fiksuotos valiutos pakeitimo, Arabų-Izraelio karo kasmetinis susitikimas buvo išplėstas susikoncentruojant ties ekonominiais ir socialiniais klausimais, tai pat pirma kartą 1974 m. Davose pakviesti valdžios atstovai.[5]
Galiausiai politikos lyderiai pradėjo naudotis Davosą kaip neutralią vietą spręsti savo nesutarimams. Davos deklaracija buvo pasirašyta 1988 m. tarp Graikijos ir Turkijos, kas padėjo nepradėti karinių veiksmų. 1992 m. Pietų Afrikos Respublikos prezidentas F. W. de Klerkas susitiko su Nelsonu Mandela ir Mangosuthu Buthelezi PEF, tai buvo pirmas jų susitikimas ne Afrikos teritorijoje. 1994 m. PEF, Izraelio užsienio reikalų ministras Shimon Peres ir Palestinos Liberaliosios Organizacijos pirmininkas Jesiras Arafatas pasiekė susitarimų su Gazos ruožu.[6] 2008 m. Bilas Geitsas savo kalboje ragino kūrybišką kapitalizmą, kuris sprestu globalines problemas pasitelkiant ir suvienijant rinkos jėgas.[7][8]
Organizacija redaguoti
PEF būstinė yra Kolonyje, Ženevoje, Šveicarijoje. 2006 m. oficialiai atidarytos atstovybės Pekine, Kinijoje, ir New Yorke. Organizacija laikosi nešališkos politikos ir neatstovauja politinių partijų ar nacionalinių interesų. Ir yra „įsipareigojusi gerinti pasaulio valstybes“.[9] ir turi stebėtojų statusą kartu su Jungtinių Tautų Ekonomikos ir Socialinių reikalų tarnyba ir taip pat prižiūri Šveicarijos valdžią. Aukščiausią Fondo tarybą sudaro 22 nariai, įskaitant Jungtinės Karalystės Ministrą Pirmininką David Cameron ir Queen Rania iš Jordanijos.
Per penkias dienas PEF 2009 m., susirinko daugiau nei 2500 dalyvių iš 91 šalių Davose. Apie 75 % (1170) dalyvių buvo verslo lyderiai, daugiausia iš 1000 stambiausių Pasaulio kompanijų. Be to dalyvavo 219 vieši asmenys, įskaitant 40 aukščiausius valstybių vadovus, 64 vyriausybių vadovus, 30 oficialių tarptautinių organizacijų atstovų ir 10 ambasadorių. Daugiau nei 432 dalyvių buvo iš viešų organizacijų, įskaitant 32 nevyriausybinių organizacijų atstovus, 225 žiniasklaidos lyderius, 149 lyderių iš akademinių institucijų ir mokslinių institutų, 15 religinių vadovų įvairių tikėjimų ir 11 sąjungų lyderių.[10]
Narystė redaguoti
PEF finansuojama 1000 įmonių-narių, dažniausiai tipinis rėmėjas tarptautinė kompanija, kurios apyvarta daugiau nei 5 milijardai skaičiai be abejo skiriasi nuo veiklos rūšies ir regiono. Be to, šios įmonės vienos geriausių bendrovių šalyje ir dažnai vaidinti pagrindinį vaidmenį formuojant šalies pramonės ar regiono ateitį. Nuo 2005, kiekvienas kompanija-narė moka kasmetinį narystės mokestį, kuris yra 42 500 Šveicarijos frankų. Pramoniniai ir Strateginiai partneriai moka atitinkamai 250 000 ir 500 000 ŠF už atitinkamai svarbesnius vaidmenis Forume.[11][12]
Be to, šios įmonės yra vienos geriausių bendrovių šalies ar pasaulio pramonėje (grindžiama apyvarta milijonais JAV dolerių; finansų įstaigų kriterijais pagrįstas turtas) ir atlieka pagrindinį vaidmenį formuojant jų pramonės ateities ir arba regiono.
Pramonės partneriai iš įvairių verslo sektorių, įskaitant statybų, aviacijos, technologijų, turizmo, maisto ir gėrimų, inžinerijos ir finansinių paslaugų. Šios bendrovės yra perspėjamos apie pasaulines problemas, kurių dauguma įtakos konkrečių pramonės sektorių veikla.
Išnašos redaguoti
- ↑ Pigman pp.41-42
- ↑ Pigman pp.6-22
- ↑ Kellerman p.229
- ↑ Schwab and Kroos
- ↑ „Interview: Klaus Schwab“, Financial Times, 2008 m. vasario 22 d.
- ↑ „WEF and Davos: A brief history“ Archyvuota kopija 2008-04-03 iš Wayback Machine projekto., Telegraph, 16 Sausio 2008.
- ↑ „Gates pushes Creative Capitalism“. Financial Times. 2008 m. sausio 25 d. Nuoroda tikrinta 29 August 2008.
- ↑ „Gates calls for creative capitalism, Reuters (video)“. Reuters.com. 2009-02-09.
- ↑ Pigman pp.58-59
- ↑ „World Economic Forum — Annual Meeting 2009“. Weforum.org. 2009-02-01. Suarchyvuotas originalas 2012-09-17. Nuoroda tikrinta 2011-01-14.
- ↑ Pigman pp.23-30
- ↑ Rothkopf p.272
Šaltiniai redaguoti
- Kellerman, Barbara (1999). Reinventing Leadership – Making the Connection Between Politics and Business. State University of New York Press (Albany, New York). ISBN 978-0-7914-4071-1. 268 psl.
- Pigman, Geoffrey Allen (2007). The World Economic Forum – A Multi-Stakeholder Approach to Global Governance. Routledge (London, England; New York City). ISBN 978-0-415-70204-1. 175 psl.
- Rothkopf, David J. (2008). Superclass – The Global Power Elite and the World They Are Making. Farrar, Straus and Giroux (New York City). ISBN 978-0-374-27210-4. 376 psl.
- Schwab, Klaus M.; Kroos, Hein (1971). Moderne Unternehmensführung im Maschinenbau. Verein Dt. Maschinenbau-Anst. e. V.. Maschinenbau-Verl (Frankfurt om Main, Germany). OCLC 256314575.