Pūtvė (pilis)
Pūtvė arba Pūtvininkai[1] – svarbi XV a. pr. baltų pilis, stovėjusi Karšuvoje. Ji gynė į šiaurę nuo Karšuvos buvusią centrinę Žemaitijos dalį, kurią XIV a. trečiajame dešimtmetyje kryžiuočiai jau pasiekdavo, kėlę pavojų jos pagrindiniams centrams (1329 m. Medvėgalio puolimas).
Pūtvės pilis istoriografijoje įsitvirtino po 1861 m., išsamiai paskelbus Petro Dusburgiečio kroniką. Pilies pavadinimas kilęs nuo dabartinio Pūtvės kaimo, nors XIV a. rašytiniuose šaltiniuose minima pilies vardo šaknis „Puten“. Sprendžiant pagal ją, pirminis pilies vardas buvo Putinė ar Putininkė.[2]
Manoma, kad pilis stovėjo ties dabartiniu Pūtvės kaimu Šilalės rajone, XIX a. Akmenos upės nuplautame piliakalnyje arba kiek toliau į šiaurę esančiame Indijos piliakalnyje. Tarp 1307 ir 1315 m. šią pilį porą kartų nusiaubė kryžiuočiai (sudegino papilį). Pūtvę išdavė jos viršininkas Spūdas.[3] Vėliau pilis, matyt, atstatyta. 1328 m. vokiečiai vėl nusiaubė Pūtvę; vėliau pilis nebeminima.[4]
Pūtvės kaime saugomas Pūtvės akmuo su pilėnų atminties datomis „1307–2007“.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Pūtvė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ Gintautas Zabiela. Pūtvės pilis lituanistika.lt
- ↑ Spūdas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Pūtvė (pilis). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 478