Ottorino Respighi
| Otorinas Respigis | |
|---|---|
| |
| O. Respigis 1934 metais | |
| Gimė | 1879 m. liepos 9 d. Bolonija |
| Mirė | 1936 m. balandžio 18 d. (56 metai) Roma |
| Palaidotas (-a) | Bolonija |
| Tautybė | italas |
| Veikla | Kompozitorius |
| Žinomas (-a) už | „Romos pinijos“ (1923−24) |
 Vikiteka |
Ottorino Respighi |
|
Otorinas Respigis (it. Ottorino Respighi, 1879 m. liepos 9 d. , Bolonija – 1936 m. balandžio 18 d., Roma) – XX a. pr. italų klasikinės muzikos kompozitorius.
Biografija redaguoti
Otorinas Respigis gimė 1879 m. liepos 9 d. Bolonijoje. Jo tėvas buvo muzikos mokytojas. O. Respigis vaikystėje pramoko groti smuiku ir pianinu, 1899−1901 m. mokėsi grojimo smuiku ir violončele Bolonijos muzikos licėjuje vadovaujamas Federiko Sarčio. Mokyklos vadovas Džiuzepė Martučis paskutiniaisiais mokslo metais jį mokė kompozicijos. 1900−1901 ir 1902−1903 m. žiemomis O. Respigis buvo pasamdytas groti violončele Rusijoje ir gavo naudingų pamokų iš N. Rimskio-Korsakovo Sankt Peterburge, 1902 m. trumpai studijavo pas M. Bruchą Berlyne. 1903−1908 m. O. Respigis gyveno Bolonijoje, dirbo orkestro muzikantu, pradėjo garsėti kaip kompozitorius vietinių tarpe. Nuo 1906 m. jis užsiėmė XVII ir XVIII a. muzikos perrašymu ir jo K. Monteverdžio „Ariadnės raudos“ transkripcija pasiekė užsienį. 1908 m. O. Respigis antrą kartą nuvyko į Berlyną, kuriame praleido apie 1 metus laiko. Ši viešnagė praplėtė jo muzikinį akiratį ir jo pirmoji pilna opera „Semirâma“ buvo pastatyta 1910 m. Ji sulaukė sėkmės, tačiau vėliau buvo beveik užmiršta. Tais pat metais O. Respigis prisijungė prie trumpai gyvavusios avangardistų kompozitorių „lega dei Cinque“ grupės, parašė sėkmės susilaukiusią dainą „Aretuso“, kurią atliko vokalistė Kjarina Fino-Savijo. O. Respigis vėliau parašė daug dainų jos atlikimui. Tuo metu O. Respigis labiau persikvalifikavo į pianino akompanuotoją. Jis retkarčiais dėstė Bolonijos muzikos licėjuje, tačiau jame neišsikovojo nuolatinės vietos ir 1913 m. persikėlė gyventi į Romą, kur daugiau nei 10 metų dėstė kompoziciją vietos Šv. Cecilijos muzikos licėjuje.
O. Respigis pagarsėjo 1915−1916 m. sukurta siuita „Romos fontanai“. 1919 m. jis vedė savo mokinę, kompozitorę ir dainininkę Elzą Olivjeri-Sandžakomo (Elsa Olivieri-Sangiacomo, 1894−1996). 1920 m. jis sutiko rašytoją Klaudijų Guastalą (Claudio Guastala, 1880−1948), kuris tapo vėlyvųjų kompozitoriaus operų libretistu. 1924 m. pertvarkius Šv. Cecilijos licėjų į akademiją, O. Respigis tapo jos direktoriumi, tačiau jau 1926 m. pasitraukė iš posto, kad turėtų daugiau laiko kūrybai. O. Respigis iki 1935 m. dėstė kompoziciją pažengusiųjų klasėje. Kompozitorius tuo metu buvo pasiturintis ir garsėjo savo siuitomis „Romos pinijos“ (1923−1924) ir „Romos šventės“ (1928). Kompozitorius vedė sėkmingus savo kūrybos koncertus Europoje ir JAV, 1932 m. priimtas į Karališkosios Italijos akademijos narius. To meto Italijos fašistinis diktatorius Benitas Musolinis asmeniškai aukštai vertino O. Respigio muziką ir kompozitorius buvo vienas iš nedaugelio, kuriems režimas nedarė spaudimo ir jis viešai nebuvo priverstas savęs sieti su diktatūra. 1932 m. O. Respigis pasirašė tradicionalistų manifestą, kuriuo buvo pasisakoma prieš avangardinės muzikos sroves. 1931 m. kompozitoriui buvo nustatyti širdies virpesiai, kurie peraugo į rimtą ligą. O. Respigis mirė 1936 m. balandžio 18 d. Romoje. Jo paskutinę operą „Lukreciją“ užbaigė žmona. Kitos pažymėtinos operos: „Belfagoras“ (1923), „Marija iš Egipto“ (Maria egiziaca, 1932), „Liepsna“ (La fiamma, 1934). Kitos paminėtinos siuitos: „Bažnyčios langai“ (Vetrate di chiesa, 1927), „Paukščiai“ (Gli uccelli, 1927), „Botičelio triptikas“ (Trittico Botticelliano 1927). O. Respigis sukūrė operą lėlių teatrui „Miegančioji gražuolė miške“ (La bella dormente nel bosco, 1933), adaptavo praeities muzikos kūrinius orkestriniam ir baleto atlikimui.
