Atverti pagrindinį meniu
Raudondvario dvaro sodybos oranžerija, Kauno raj.

Oranžerija (pranc. orangerie < orange, 'apelsinas') – atskiras šildomas pastatas arba pastato dalis su stikliniu stogu ir dideliais langais, skirtas šiltųjų kraštų augalams auginti.[1]

IstorijaKeisti

Pirmosios oranžerijos pasirodė antroje XVI a. pusėje Prancūzijoje ir buvo skirtos išsaugoti žiemai vasarinius vaisinius augalus. 1599 m. Leideno botanikos sode buvo pastatyta pirmoji stiklinė oranžerija su krosniniu apšildymu, leidusiu ištisus metus auginti egzotinius augalus. 1646 m. toks sodas atsidarė Amsterdame, ​​1714 m. – Paryžiuje. XVIIXIX a. tokie šiltnamiai buvo populiarūs turtinguose Europos dvaruose, kuriuose buvo auginami apelsinai ir kiti egzotiniai augalai. Pavyzdžiui, 1805 m. į Vieną atvykęs prancūzų gamtininkas B. de Saint-Vincent rašė apie įspūdį, kurį jam padarė vietinių aristokratų namai: „Man naujas įprotis pasirodė žavus: beveik visos aukštuomenės damos savo namus puošė oranžerijomis, kuriose net žiemą sklandė pačių rečiausių ir nuostabiausių augalų kvapai“.[2].

Pamažu oranžerijos ėmė puošti ir turtingesnių miestiečių namus: „Šiandien tai būtinas priedas prie bent kiek padoresnio sodo“, - rašė baronas Ernouf 1863 m.[3] Tuo metu Prancūzijoje plito svetainių-oranžerijų mada, kurios pavyzdžiu galėtų būti oranžerija, aprašyta Emilio Zola romane „La Curée“ (1871).

LietuvojeKeisti

Lietuvos dvaruose oranžerijos pradėtos statyti XIX a. pirmoje pusėje. XIX a. pabaigoje buvo įrengta Kretingos dvaro oranžerija. Kauno botanikos sodo oranžerija istoriją skaičiuoja nuo 1923 m. ir yra viena didžiausių Lietuvoje.

ŠaltiniaiKeisti

 

Vikiteka

  1. [1]. Oranžerija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  2. Mangin A. Histoire des jardins anciens et modernes. 1887. P. 372.
  3. Baron Ernouf. L’art des jardins. 3-e éd. P. 328