Orų prognozė
Orų prognozė − praktinis, mokslu grįstas orų numatymas. Metodus kuria dinaminė meteorologija. Prognozuojama daugiausia sinoptiniu metodu.
Sinoptiniai žemėlapiai redaguoti
Naudojantis meteorologijos ir aerologijos stočių duomenimis, reguliariai sudaromi sinoptiniai žemėlapiai. Iš jų matyti atmosferos darinių − ciklonų, anticiklonų, oro masių ir jas skiriančių atmosferos frontų − judėjimas ir evoliucija. Apskaičiuojama tolesnė orus lemiančių atmosferos procesų eiga ir su ja susiję orų pakitimai. Be žemėlapių, tuo tikslu dar naudojamasi atmosferos vertikaliaisiais pjūviais, aerologinėmis diagramomis, iš dirbtinių Žemės palydovų gaunamomis debesų nuotraukomis.
Pasaulyje yra daugiau kaip 8000 meteorologijos stočių. Žinias apie orą stebėtojai perduoda ir iš kalnų viršūnių, jūrų laivų, poliarinių stočių. Net sunkiai prieinamose vietose įrengti automatai, kurie matuoja, užrašo ir reguliariai per radiją perduoda koduotą informaciją.
Sinoptiniame žemėlapyje įrašomas slėgis, vėjas, temperatūra, debesų rūšis, drėgnumo ir slėgio kitimas, atmosferos reiškiniai. Išbrėžiamos izobaros (linijos, jungiančios vienodo slėgio taškus). Turėdamas tokį orų vaizdą ir žinodamas, kokiu greičiu jis kinta, sinoptikas gali numatyti, kokie orai artimiausiu laiku bus bet kuriame iš žemėlapyje pavaizduotų taškų.
Ciklonų ir anticiklonų judėjimo prognozei labai svarbu žinoti, kokie oro srautai yra maždaug 5 km aukštyje, kur atmosferos slėgis − apie 500 mb. Slėgio (izobariniai) paviršiai žemėlapyje vaizduojami izohipsėmis (vienodo aukščio linijomis). Paviršiaus aukštis apskaičiuojamas iš radiozondų duomenų, o tarpiniuose taškuose − interpoliacijos metodu. Iš faktinio žemėlapio, remiantis matematiniu modeliu, sudaromas prognozinis žemėlapis, dažniausiai, suskaidytas 250x250 km tinklu.
Orus nulemiantys veiksniai redaguoti
Orų permainas lemia didžiulės oro masės. Būdamos ties jūra ar sausuma, jos įgyja tų vietų temperatūrą ir drėgnumą. Išlikdamos ten, kur susidarė, oro masės lemia keletą dienų ar savaitėmis nesikeičiančius orus. Tokie labai pastovūs orai būna atogrąžų dykumose ir jūrose arba žemynų viduryje. Juos nesunku numatyti. Orų permainos priklauso nuo oro masės slinkimo greičio. Veikiamos Žemės sukimosi, kai kurios oro masės įsisuka į judrius sūkurius. Tokie sūkuriai sąlygoja labai permainingus orus, būdingus vidutinėms platumoms. Tokius orus numatyti yra daug sunkiau. Norėdamas numatyti kurios nors vietos orus, sinoptikas pirmiausia turi nustatyti, kokia oro masė yra virš jos, o po to bandyti numatyti, kaip ji keisis per artimiausias valandas ar dienas.
Vakarų Europoje orus dažniausiai lemia iš vakarų į rytus slenkantys ciklonai ir su jais susiję frontai − skirtingos temperatūros ir drėgnumo oro masių sandūros. Frontai, nešantys didžiausias darganas, paprastai būna pietinėje ciklonų pusėje. Jei barometras rodo, kad slėgis krinta, ir tuo metu keičiasi vėjas (dažniausiai pradeda pūsti iš pietvakarių), o debesys tirštėja ir žemėja (pasirodo plunksniniai, pereinantys į plunksninius sluoksninius, vėliau į aukštuosius sluoksninius ir lietaus debesis), vadinasi, artėja ciklonas ir šiltasis frontas. Iš šių požymių sinoptikas gali gana tiksliai numatyti orų seką ir permainų laiką. Jei slėgis didėja arba padidėjęs nekinta, o dangus giedras ir vėjas silpnas, vadinasi susidarė anticiklonas ir mažai debesuoti, pastovūs orai išsilaikys keletą dienų, kol ateis ciklonas.
Orų prognozės prietaisai meteorologijos stotyje redaguoti
Orų analizei ir prognozei reikia vienu metu atliekamų standartinių reguliarių stebėjimų iš daugelio stočių. Tarptautinėje standartinėje meteorologijos stotyje yra įvairių prietaisų ir įrengimų. Angliškasis (Stivensono) narvelis slepia nuo Saulės termometrus, savirašius prietaisus. Išakėtame meteorologinės stoties teritorijos laukelyje matuojama dirvožemio temperatūra, nustatoma jo būklė. Pievinis minimumo termometras registruoja žemiausią paros temperatūrą dirvožemio paviršiuje. Anemometras ir vėjarodis rodo vėjo greitį ir kryptį. Heliografas registruoja Saulės spindėjimo trukmę. Kritulmačiu matuojamas kritulių kiekis. Dar yra barometras ir barografas atmosferos slėgiui matuoti ir registruoti. Teodolitu galima nustatyti vėjo kryptį ir greitį.
Specialios aerologijos stotys leidžia radiozondus, matuojančius vėją, slėgį, temperatūrą ir drėgnumą iki 30−40 km aukščio.
Meteorologiniai stebėjimai redaguoti
Orų prognozių pradininkai buvo žemdirbiai ir jūrininkai. Darbo pobūdis vertė juos domėtis orais, įsidėmėti jų permainų požymius.
Mūsų laikais orų prognozės tebėra labai svarbios tam pačiam žemdirbiui ir jūrininkui, bet jos labai rūpi ir milijonams aviacijos keleivių.
Meteorologinius stebėjimus tarptautiniu mastu bandyta sukoordinuoti 1853 m., kai dauguma jūrinių valstybių sudarė orų stebėjimo sistemą laivybos reikalams.
1878 m. įkurta Tarptautinė meteorologijos organizacija (TMO), atsakinga už nuolatinę orų stebėjimo tarnybą.
1951 m. TMO buvo perorganizuota į Pasaulinę meteorologijos organizaciją.