Obelytės piliakalnis

Obelytės piliakalnis
[[Image:|250px]]
Obelytės piliakalnis
Obelytės piliakalnis
Koordinatės
54°21′8.3″ š. pl. 23°47′3.6″ r. ilg. / 54.352306°š. pl. 23.784333°r. ilg. / 54.352306; 23.784333
Vieta Alytaus rajonas
Seniūnija Miroslavo seniūnija
Aukštis 9–10 m
Plotas 2x5
Priešpilis papilys 70x65
Naudotas V a.-XI a.
Tirtas 1968-1969 m.
Registro Nr. AR65 /22613, 1856, 22614/A82KP

Obelytės piliakalnis (arba Remeikių piliakalnis, Nugara, Zomkus) su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 22614) Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, prie Kaukų I kaimo, Miroslavo seniūnija. Komplekso, kurį dar sudaro Kaukų piliakalnis su gyvenviete, dalis. Pasiekiamas važiuojant keliu KumečiaiParėčėnai, prieš Parėčėnus pasukus lauko keliuku į kairę šiaurės rytų kryptimi, už 400 m.

Piliakalnis

redaguoti
 
3D modelis

Piliakalnis įrengtas Peršėkės dešiniajame krante, aukštumos kampe. Aikštelė buvusi pailga šiaurės – pietų kryptimi, tačiau jau beveik visiškai nuplauta Peršėkės, išliko tik 2x5 m dydžio gabalėlis. Šiauriniame jos krašte supiltas 25 m ilgio, 2 m aukščio, 22 m pločio pylimas, ištisai iškasinėtas ir nuskleistas. Šlaitai statūs, 9–10 m aukščio. Piliakalnis apaugęs lapuočiais.

Į šiaurė ir šiaurės rytus nuo Obelytės piliakalnio esančioje aukštumoje yra papilys. Aikštelė keturkampio formos, pailga rytų – vakarų kryptimi, 70 m ilgio ir iki 65 m pločio, iš vakarų, šiaurės ir rytų apjuosta daugiau kaip 80 m ilgio, 1 m aukščio, 22 m pločio ariant išskleistu pylimu. Papilio šiaurės vakarų dalis užimta sodybos pastatų, užsodinta sodu, kita dirvonuoja.

Gyvenvietės

redaguoti

Piliakalnius supa 7,5 ha ploto papėdės gyvenvietės. Kultūrinis sluoksnis yra į pietus – pietryčius nuo Kaukų piliakalnio, 5,5 ha plote, į rytus nuo to paties piliakalnio, Peršėkės dešiniajame krante, 1 ha plote ir į pietvakarius bei rytus nuo Obelytės piliakalnio, taip pat 1 ha plote. Čia rasta grublėtos ir lygios keramikos.

1954 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Piliakalnio ir papilio įtvirtinimų archeologinius tyrimus 1967-1969 m. atliko Vilniaus universiteto archeologai, vadovas Pranas Kulikauskas. Piliakalnio pylime iširtas 22 m² plotas, nustatyta, kad jis sudarytas iš apdegusio molio gabalų su 2–3 degėsių sluoksniais, papilio pylimo rytiniame gale ištirtas 32 m² plotas, rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 36600 m².

Istorija

redaguoti

Kaukų ir Obelytės piliakalnių kompleksas gyvavo nuo I tūkstantmečio pradžios iki XI a., kai buvo sunaikintas greičiausiai per Kijevo Rusios kunigaikščių karinį žygį prieš jotvingių gentis.

Aplinkiniai piliakalniai

  Bambininkų piliakalnis 13 km Riečių piliakalnis 15 km Aniškio piliakalnis 9,5 km
Kieliško piliakalnis 15 km
 
Atesninkų piliakalnis 13 km
     
     
     
Radžiūnų piliakalnis 14 km
Kaukų piliakalnis 0,05 km
Prelomčiškės piliakalnis 9 km
Verstaminų IV piliakalnis 14 km
Papėčių piliakalnis 4,5 km Žilvės piliakalnis 12 km
Dirmiškių piliakalnis 13 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Šaltiniai

redaguoti
  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 82 (Nr. 302), p. 117–118 (Nr. 487)
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 100
  • Pranas Kulikauskas. Kaukų ir Obelytės piliakalnių tyrinėjimai 1967–1969 metais // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje1968 ir 1969 m. Vilnius, 1970. p. 12–22.
  • Pranas Kulikauskas. Obelytės, Alytaus raj, piliakalnio ir jo tyrinėjimų duomenys // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. Vilnius. 1976. T. XVI(2), p. 104–114.
  • Pranas Kulikauskas. Užnemunės piliakalniai. Vilnius. 1982, p. 29, 38, 47, 49–62, 64–76, 85–88, pav. 93–152.
  • Juozapas Radziukynas. Suvalkų redybos pilekalniai su žemlapiu. Varšuva. 1909, p. 13–15.
  • Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997, p. 28–29.
  • Regina Volkaitė-Kulikauskienė. 1978. Lietuvos archeologų darbai IX–XIII amžių tyrinėjimų srityje 1968–1977 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976–1977 metais. Vilnius, p. 25–26.
  • Gintautas Zabiela. Piliakalnių likimas Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse // Lituanistica. Nr. 4, 1991. p. 27, 33–35.
  • Gintautas Zabiela. 1997a. Scandinavian arrowheads in Lithuania // Archaeologia Baltica. Vilnius. T. 2, p. 133–140.
  • Vytautas Kazakevičius. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje II–XII/XIII a. Vilnius. 2004, p. 21, 22–25, 27, 40–42, 43–50, 52–55, 59–74, 99–111.

Nuorodos

redaguoti