Nusku

Nusku arba Nuska – dievybė Mesopotamijos mitologijoje, dievo Enlilio pasiuntinys, kartais laikomas ir jo sūnumi. Viename šumerų himnų – Enulo ir Ninulės (Enlilio protėvių pagal vieną versijų) sūnus. Buvo siejamas su ugnimi ir šviesa. Kai kada Nusku laikytas ugnies dievo Gibilio tėvu. Žinios apie Nusku siekia apie 2600 m. pr. m. e.

Šumerų poemoje pasakojama, kaip Nusku įteikia Isino karaliui Išme-Daganui karališkąjį skeptrą. Taip parodoma, kad karaliaus valdžią sankcionuoja pats dievas Enlilis. Uruko mieste rastas Seleukidų valstybės laikotarpio tekstas aprašo naktinę aukojimo ceremoniją. Dievų (tarp jų ir Nusku) statulos būdavo nešamos paskui liepsnojantį deglą į Anu šventyklą. Šio laikotarpio tekstuose Nusku – ugnies dievybė, dievo Anu pasiuntinys ar sūnus.

Nusku simbolis – lempa. Ja buvo ženklinami kudurru akmenys. Mesopotamijos mene šis simbolis aptinkamas pradedant Kasitų dinastijos laikais ir baigiant Naujosios Babilonijos karalystės laikotarpiu.

Nusku buvo vienas iš dievų, kurių užkalbėjimais šauktasi, siekiant apsisaugoti nuo piktų burtų. Manyta, kad padedąs žmonėms naktį, apsaugąs nuo košmarų. Aptiktas Asirijos imperijos laikotarpiu datuojamas amuletas, kuriame pavaizduotas kambarys su Nusku simbolizuojančia lempa. Šis amuletas buvo skirtas nakties metu apsisaugoti nuo demonės Lamaštu, kaip manyta, puolančios nėščias moteris, gimdyves ir kūdikius.

Asirijos imperijos laikotarpiu Nusku drauge su kitomis dievybėmis buvo garbinamas Harane (dabartinėje Turkijoje, netoli Sirijos sienos). Čia jis laikytas mėnulio dievo Sino, kuris buvo aukščiausioji dievybė Harane, sūnumi. Harane didžiąją gyventojų dalį sudarė aramėjai, todėl manoma, jog Asirijos imperijos laikotarpio asmenvardžiuose aptinkamas dėmuo Nasuh atitinka būtent Nusku. Jį greičiausiai atitinka ir įrašuose senovės aramėjų kalba pasitaikantis dievybės vardas Nsk. Esama požymių, kad Nusku ir susijusių dievybių kultas šiame regione dar buvo išsilaikęs pirmaisiais mūsų eros amžiais.