Norveginis lemingas
| Lemmus lemmus | ||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Norveginis lemingas (Lemmus lemmus) | ||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||
|
Norveginis lemingas (Lemmus lemmus) – tikrųjų lemingų (lemmus) genties rūšis. Paplitusi šiaurinėje Skandinavijoje ir Rusijoje. Gyvena tundrose. Minta žole, sėklomis. Aktyvūs tiek dieną, tiek naktį. Norveginių lemingų populiacija smarkiai padidėja kas 3-4 metus.
Lemingų yra beveik visame Skandinavijos kalnų Norvegijos ir Švedijos ruože, jų aptinkama ir į Švediją įsikišusiuose Lapijos plokščiakalniuose bei Suomijoje ir Kolos pusiasalyje. Šių žvėrelių skaičius periodiškai keičiasi: kai kuriais metais kalnuose jų prisiveisia nepaprastai daug, bet būna ir tokių metų, kai jų be galo mažai.
Lemingų gyvenimo sąlygos redaguoti
Paprastai lemingai gyvena aukštesnėse kalnų vietose, tarp berželių ir karklų, augančių virš spygliuočių zonos, taip pat ir ten, kur daug kerpių. Jų aptinkama ir sausesnėse pelkių salelėse, urveliuose tarp akmenų, samanų, kerpių. Kartais jų urvelius jungia ir žemės ar sniego paviršiuje išminti takeliai. Lemingai juda greitai, energingai. Jei jiems gresia koks nors pavojus (pvz., prie jų artėja žmogus), jie pirmiausia laksto šen bei ten, paskui pasislepia urveliuose ir ten pasirengia gintis. Kai užpuolikas prieina prie jų visai arti, lemingai šoka į priekį, smarkiai suspinga, atsistoja piestu ir regimai stipriai susierzina. Tuomet šie žvėreliai puola į juos ištiestus daiktus − atakuoja lazdą, šautuvo vamzdį ar aulinį batą, jie lygiai taip puola ir kokį didesnį gyvūną. Šie žvėreliai šturmuoja priešą mažais žingsneliais ir rodo neįtikėtiną drąsą. Lemingams būdinga štai kas: jei jiems užspeistiems kas nors pastoja kelią, tai šie žvėreliai nė nemėgina aplenkti kliūties, neieško, kur galėtų įsmukti ar pasislėpti, bet žūva toje vietoje, kur juos kas nors užklumpa. Kai artėja automobilis, žvėreliai nė nemano trauktis į šalį ir sustoja vidury kelio.
Nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio lemingai gyvena drėgnuose, akmenuotose bei viksvų, karklų ir beržų keružių prižėlusiuose plotuose. Čia lemingams nestinga maisto ir pakankamai daug slėptuvių, tad jie gali pasislėpti nuo natūralių savo priešų, plėšrūnų. Šiais mėnesiais žvėreliai nebijo vandens, savo elgsena primena vandenyje gyvenančius gyvūnus, nes jų kailis, kaip ir ūdros, neperšlampa. Tik vasarą vesdami jauniklius jie pasieško sausų vietų, nes mažyliai yra labai jautrūs drėgmei.
Rudenį lemingai migruoja į sausesnes vietas, o žiemą žvėreliai sulenda po sniegu, kuris yra geras šilumos izoliatorius, ir apsaugo juos nuo šalčio. Jų žolėmis, lapais, šakelėmis išklotus urvelius jungia po sniegu išrausti ilgi saviti koridoriai, labirintai. Lemingams kyla didelė grėsmė, kai dar nenutirpus sniegui dėl lietaus su šalčiu (per lijundras) augalai pasidengia ledo šarvais, − tuomet būna labai sunku susirasti maisto. Lemingai žiemos metu nemiega.
Lemingų maistas redaguoti
Lemingų maistas yra skurdi šiaurės augalija. Jie yra tipiški graužikai ir sugraužia viską, ką tik aptinka ėdamo savo kelyje; ypač mėgsta žoles, elnines šiures, beržų keružių žirginius ir augalų šaknis. Žiemai maisto atsargų nekaupia, bet graužia po sniegu esančias augalų dalis. Normaliomis sąlygomis žmogui jie didesnės žalos nedaro, mat lemingų gyvenamoje teritorijoje neauginami kultūriniai augalai. Tačiau per migracijas užplūdę slėnius jie gali padaryti ir itin apčiuopiamą žalą. Dieną šie žvėreliai daugiau laikosi savo slėptuvėse, o maisto ieškoti eina naktį. Ir migruoja jie daugiausia naktimis.
Lemingų dauginimasis ir migracija redaguoti
Lemingų patelės jauniklius veda dukart per metus. Kai kuriais metais patelės veda 3 jauniklius, bet būna, kad ir 7−8 jauniklius. Bet tai būna įprastais metais. Tačiau tais metais, kai prasideda garsiosios lemingų migracijos, šių žvėrelių patelės veda bent jau dukart daugiau jauniklių. Taigi masines lemingų migracijas sukelia tai, kad šių žvėrelių prisiveisia pernelyg daug. Dėl to populiacijos tankumas pasidaro nepaprastai didelis, tada šie žvėreliai ima paniškai bėgti, tarsi būtų visai praradę galvas. Tuomet migruojantys lemingai nebeturi vienos judėjimo krypties. Jie gali patraukti ir į šiaurę, ir į pietus, ir į rytus, ir į vakarus, jie gali judėti kalno šlaitu žemyn ir aukštyn, jie gali plaukti ežerais ar upėmis iki pat jūros. Laikydamiesi tos krypties, kuria pradėjo judėti, šie žvėreliai it savižudžių banda puola į jūrą ir visi žūsta. Tai ypač dažnai nutinka Norvegijoje, nes ten statūs kalnų šlaitai yra tiesiog pakibę virš jūros.
Lemingams būdinga dar ir tai, kad po tokių metų, kai jų per daug prisiveisia, beveik visada šių žvėrelių drastiškai ir ūmai sumažėja. Lemingų dauginimąsi gerokai pristabdo plėšrūnai, tačiau lemingams didelę įtaką daro ir daugybė kitų veiksnių, kurie glaudžiai susiję su šių žvėrelių unikaliu autoreguliacijos mechanizmu.
Lemingai teišgyvena 4 metus − toks yra ilgiausias rūšies amžius, bet tikriausiai dauguma jų neišgyvena nė tiek.
Mokslininkai teigia, kad šiems žvėreliams veistis ypač tinkami žiemos orai (šiaip graužikai žiemomis veisiasi retai). Greičiausiai šita jų savybė susiformavo dar ledynmečio laikais, tad jie gali daugintis ir po sniegu, kas padėjo jiems išlikti. Tikriausiai todėl jie ir gyvena tik šalto klimato zonoje.
Nuorodos redaguoti
- Apie norveginį lemingą Archyvuota kopija 2005-12-23 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
- Norveginis lemingas (anglų k.)