Nonkonformizmas (iš lot. non – 'ne' ir conformis – 'tinkamas, pritampantis') – individo sociokultūrinė laikysena, kuomet atsiribojama tuo laikotarpiu toje vietovėje būdingų socialinių, kultūrinių, moralinių normų, madų, elgiamasi priešingai, nei dauguma. Nonkonformizmo priešybė yra konformizmas – siekis neišsiskirti nuo aplinkinių žmonių. Tiesa, šie terminai ne visada yra visiškai priešingi – jei konformistas siekia būti grupėje ir joje pritapti, tai nonkonformistas taip pat dažnai siekia būti grupėje, bet tyčia nepritapti, pasirodyti kitoks. Abi šios pozicijos sukonstruotos individui bandant atrasti savęs ir grupės santykį[1].

Nonkonformizmas dažnai pasireiškia per priklausymą subkultūroms, gyvenimą atsiskyrėliškai, disidentinę ir revoliucinę veiklą. Mene nonkonformizmas neretai lemia naujų meno srovių suklestėjimą – pavyzdžiui, racionalizmui oponavę menininkai XIX a. davė pradžią romantizmui. Nonkonformistai neigiamai vertina žmonių prisitaikėliškumą ir laiko tai daugelio pasaulio problemų priežastimi.

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti