Nisko mūšis
| Nisko mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Švedų tvanas, II Šiaurės karas | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Švedijos imperija
|
 ATR
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Karolis X Gustavas
|
Stefanas Čarneckis
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| nežinoma | nežinoma | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 200-300 žuvusių ir paimtų į nelaisvę[1] | 1 200 žuvusių[1] | ||||||
Nisko mūšis (lenk. Bitwa pod Niskiem) įvyko 1656 m. kovo 28 d. Niske (dab. Pakarpatės vaivadija, Lenkija). Tai buvo Švedų tvano periodo (ATR istorijos laikmečio tarp 1655 ir 1660 m.) kautynės, kurias laimėjo švedų pajėgos, vadovaujamos karaliaus Karolio X Gustavo.
Mūšis įvyko per švedų žygį pietinėje Lenkijos karalystės karūnos dalyje, kur Karolis X Gustavas pabandė galutinai sumušti lenkų pajėgas, pavaldžias karaliui Jonui Kazimierui Vazai.
Blogai parengta švedų karinė kampanija buvo nutraukta po Jaroslavo mūšio (1656 m. kovo 15 d.), kuomet Švedijos karalius įsakė trauktis į Lenkijos centrinę dalį. Pasak švedų kronikininko Samuelio Pufendorfo, atsitraukdami iš Jaroslavo švedai patyrė daugiausiai nuostolių per karą Lenkijoje. Tuo pačiu metu Lenkijos pajėgos, kurios buvo sutelktos prie Lvovo, ėmė rengti partizaninius išpuolius prieš švedų kariuomenę. Jos traukimąsi labai apsunkino ir nepalankus oras, todėl švedų nuostoliai buvo dideli.
1656 m. kovo 28 d. švedų kariuomenė įsirengė stovyklavietę prie Nisko. Išbadėję kareiviai ėmė šukuoti apylinkes ieškodami maisto, gerai saugomoje stovykloje palikę sužeistuosius ir ligonius. Tuo nutarė pasinaudoti Stefanas Čarneckis, pasiųsdamas čia savo kavaleriją. Švedų būgnininkai ėmė mušti pavojaus signalus, todėl išsisklaidę po apylinkes kareiviai ėmė grįžti į stovyklą. Lenkai buvo suplanavę, kad pulkininko Aleksandro Hilario Palubinskio dalinys atakuos švedų stovyklą iš užnugario, tačiau per nesusipratimą Palubinskis neatvyko į Niską, todėl po kurio laiko atskiras lenkų būrys turėjo atsilaikyti prieš švedų kariuomenę. Čarneckio pajėgos buvo priverstos bėgti, o priešas vos nepaėmė į nelaisvę paties etmono. Lenkų planas žlugo, o švedų kareiviai tuo tarpu dar kartą pademonstravo kovinį profesionalumą. Tačiau po susirėmimo likusios lenkų vėliavos, buvusios pavaldžios Karoliui X Gustavui, perėjo į Jono Kazimiero Vazos pusę. Po kelių dienų lenkų ir lietuvių pajėgos užblokavo švedus Vyslos ir Sano upių santakoje.
Literatūra redaguoti
- Miroslaw Nagielski, Warszawa 1656, Wydawnictwo Bellona, Warszawa 1990, ISBN 83-11-07786-X
- Leszek Podhorodecki, Rapier i koncerz, Warszawa 1985, ISBN 83-05-11452-X