Nikolajus Višeslavcevas

Nikolajus Višeslavcevas (rus. Николай Николаевич Вышеславцев, 1890 m. balandžio 26 d. Ano kaime, Poltavos gubernija, dabar Ukraina – 1952 m. kovo 12 d. Maskvoje) – rusų dailininkas, grafikas.

Biografija

Nikolajus Višeslavcevas gimė 1890 m. balandžio 26 d. Ano kaime, Poltavos gubernija, (dabar Ukraina). Tėvas buvo grafo Kočubėjaus^[1] dvaro valdytojas, motina, pagal šeimos palikimą, – grafienė Kočubėja.

N. Višeslavcevas baigė Tambovo gimnaziją ir 1906 m. įstojo į Maskvos dailės mokyklos tautodailės ir lipdybos klasę. 1908 m. mokslų tęsti išvyko į Paryžiaus privačią F. Kolarosio (it. Filippo Colarossi) akademiją (pranc. L'Académie Colarossi)^[2]. Gyvendamas Paryžiuje dažnai vyko į Italiją studijuoti senovės meistrų technikos, ypač domėjosi L. da Vinčio naudota sfumato spalvų technika, kurią vėliau N. Višeslavcevas naudojo savo darbuose. 1914 m. grižo į Rusiją.

1914 m. įstojo į praporščikų mokyklą iš kur buvo paskirtas į Ardagano–Michailovsko pulką.^{[reikalingas šaltinis]} Karo metu buvo sunkiai sužeistas į galvą, apdovanotas Georgijaus kryžiumi.

1939–1948 m. dėstė piešimą ir kompoziciją Maskvos poligrafijos institute^[3] ir Maskvos meno institute^[4].

Visą savo gyvenimą N. Višeslavcevas ruošėsi parašyti knygą apie L. da Vinčį, rinko literatūrą apie didįjį menininką. Bet 1948 m. po N. Višeslavcevo archyvo ir bibliotekos arešto viskas dingo Lubiankos rūsiuose. Šis įvykis, taip pat dviejų jo studenčių iš Poligrafijos instituto areštas, sukėlė insultą. Po insulto N. Višeslavcevas liko paralyžiuotas, kas išgelbėjo jį nuo tremties.

N. Višeslavcevas mirė 1952 m. kovo 12 d. Maskvoje.

Andrejus Belas. Portretas. 1920 m.

Kūryba

Jau 20–tais XX a. metais N. Višeslavcevas buvo žinomas kaip dailininkas–grafikas, iliustravo knygas (tarp jų ir Didžiąją ir Mažąją TSRS enciklopedijas), kūrė dailininkų, muzikantų ir poetų portretų, iš natūros piešė Maskvos metro, išleido serijas atvirukų ir pašto ženklų. Sukūrė unikalią portretų galerija: A. Goldenveizerio ir jo žmonos, M. Čechovo, A. Belo, M. Cvetajevos (rus. Марина Ивановна Цветаева), B. Pasternako (rus. Борис Леонидович Пастернак), P. Florenskio (rus. Павел Александрович Флоренский), N. Metnerio (rus. Николай Карлович Метнер), G. Špeto (rus. Густав Густавович Шпет) ir kt.

Ana Goldenveizer. Portretas. 1920 m.

N. Višeslavcevo darbai nėra žinomi plačiajai visuomenei. Jis mėgo dirbti pastelės technika ir dėl sudėtingo tokių darbų saugojimo, beveik visi yra Rusijos muziejų fonduose. N. Višeslavcevas buvo artimai pažįstamas su poete Marina Cvetajeva, kuri skyrė jam 27 lyrinius eilėraščius.

Šeima

N. Višeslavcevas pirmą kartą vedė būdamas jaunas, kad įteisintų būsimą vaiką, paskui su žmona ir gimusia dukterimi ryšių nepalaikė. 1923 m. vedė Olgą Baratovą (rus. Ольга Николаевна Баратова), auklėjo jos sūnų Vadimą, kuris žuvo kare.