Nikolajus Rerichas
| Nikolajus Rerichas | |
|---|---|
| |
| Rerichas 1940-1947 m. | |
| Visas vardas | Николай Константинович Рерих |
| Gimė | 1874 m. spalio 9 d. Sankt Peterburgas, Rusija |
| Mirė | 1947 m. gruodžio 13 d. (73 metai) Kulu, Himačal Pradešas, Indija |
| Pilietybė | Rusijos |
| Sutuoktinis (-ė) | Jelena Ivanovna |
| Vaikai | Georgas Rerichas, Svetoslavas Rerichas |
| Religija | rytų tikėjimų sintezė |
| Veikla | tapyba, kultūros apsauga, tyrinėjimas, ekspedicijų rengimas ir tt. |
| Alma mater | Peterburgo universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Nikolajus Rerichas |
Nikolajus Rerichas (rus. Николай Константинович Рерих, vok. Nicholas Roerich; 1874 m. spalio 9 d. – 1947 m. gruodžio 13 d.) – vokiečių kilmės rusų dailininkas, filosofas, archeologas, keliautojas, mistikas, visuomenės veikėjas. Per savo gyvenimą jis nutapė apie 7000 piešinių, parašė 30 literatūrinių darbų, inicijavo meninių, istorinių, kultūrinių vertybių apsaugą, buvo kelis kartus nominuotas Nobelio premijai.[1]
.jpg)
Biografija redaguoti
Gimė inteligentų šeimoje Sankt Peterburge. Nuo mažumės tapė, domėjosi archeologija, istorija, Rytų kultūriniu paveldu. 1893 m. Peterburgo universitete studijavo teisę, tuo pat metu studijavo ir Imperatoriaus menų akademijos Aukštojoje menų mokykloje. Studijų metais bendravo su žymiais Rusijos menininkais (Rimskiu-Korsakovu, Repinu, Stasovu ir kt.). Tapo archeologų klubo nariu, Valdajaus krašte atrado sensacingų neolitinių radinių. 1897 m. dailės akademijos baigimo proga nutapė paveikslą „Pasiuntinys“, kuris sužavėjo profesūrą, jam buvo organzuotas susitikimas su Levu Tolstojumi.
1916 m. Rerichas dėl plaučių ligos gydymo persikraustė į Sortavalą. 1917 m. kilo Spalio revoliucija, Rusijos-Suomijos siena buvo uždaryta, Rerichas liko atskirtas nuo Rusijos. 1919 m. su ekspozicijomis keliavo po Švediją. 1920 m. buvo pakviestas į JAV, ten pristatė 115 darbų, viešėjimo metu sukūrė dar keletą serijų. Čia jis susipažino su kitais menininkais, dalyvavo kultūrinėse organizacijose, keletą jų pats įkūrė. 1923 m. Niujorke atidarytas Rericho darbų muziejus.
Amerikoje užsidirbęs pakankamai pinigų 1923 m. Rerichas su šeima išvyko į Indiją. Jis domėjosi regiono istorija, kultūra, ieškojo bendrų slavų ir indų šaknų. Jis keliavo po Kašmyrą, Ladaką, Sikimą, Uigūriją, Tibetą, Mongoliją, Altajų, aplankė Maskvą. Jos metu tyrinėjo iki tol menkai žinomus kalnų rajonus, tautas. Tiesa, Rerichui nepavyko pakliūti į Lasą, kur jis siekė užmegzti diplomatinius ir kultūrinius santykius tarp Tibeto ir Vakarų budizmo entuziastų. Apie šią Rericho ekspediciją sukurta daug hipotezių ir gandų, kad keliautojas vykdęs TSRS žvalgybinę ekspediciją, siekęs sukurti utopinę komunistinę-budistinę valstybę ar ieškojęs Šambalos.
Po ekspedicijos, 1928 m. Kulu slėnyje Rerichas įkūrė „Urusvati“ Himalajų studijų institutą, kuriame buvo sisteminama surinkta medžiaga. Institutui vadovavo keliautojo sūnus Georgas. Jis toliau tyrinėjo regioną, surinko daug retų ir vertingų duomenų. 1934–1935 m. Nikolajus Rerichas, remiamas JAV žemės ūkio departamento, surengė ekspediciją po Vidinę Mongoliją, Mandžiūriją ir Kiniją. Jos metu surinkta virš 300 augalų sėklų, rasta senovinių rankraščių, aprašyti archeologiniai paminklai.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gyvendamas Indijoje Rerichas aktyviai rėmė Tarybų Sąjungą, iš lėšų, gautų už piešinius ir mokslinę veiklą, rėmė Raudonąją armiją. Nutapė keletą patriotinės tematikos darbų. Bendravo su Indijos politikais (J. Nehru, Indira Gandhi), sukūrė Amerikos-Rusijos kultūrinę asociaciją su tikslu padėti Sovietų Sąjungai kare prieš nacizmą.
Senatvėje piešė daugiausia kalnus, sukūrė ištisas serijas darbų apie Himalajus. 1947 m. mirė, jo kūnas buvo indų papročiu sudegintas.
Kūryba redaguoti
Pradžioje Rerichas kūrė istorinės tematikos piešinius, vaizdavo įvairius senovės Rusijos istorinius epizodus. Netrukus jis tapo Imperatoriaus meno skatinimo draugijos sekretoriumi. 1901 m. Rerichas vedė Jeleną Ivanovną, su ja susilaukė dviejų sūnų – Georgo ir Svetoslavo. Jie vėliau taip pat tapo meno ir visuomenės veikėjais. Rerichas keliavo po istorines Rusijos vietoves, kūrė freskas, mozaikas, dekoracijas teatrui, baletui.
Palaipsniui Rericho meninė tematika keitėsi – daugėjo mistinių, su dvasiniais ieškojimais susijusių kūrinių, išryškėjo Rytų filosofijos ir dvasinės kultūros elementai. Dailininkas eksperimentavo su spalvomis, motyvais, daug dėmesio skyrė simbolizmui, mitologinėms sąsajomis. Jo darbai buvo eksponuojami įvairiose Europos šalių galerijose.
Rericho estetinės, filosofinės ir dvasinės pažiūros, atsispindėjo jo sukurtoje Gyvosios Etikos koncepcijoje. Jis pabrėžė kultūros, grožio, dvasinio paveldo svarbą, pabrėžė aiškų skirtumą tarp kultūros ir civilizacijos. 1929 m. Rerichas su tarptautinės teisės specialistu G. G. Chklaver parengė Rericho paktą, kuriuo įsipareigojama saugoti viso pasaulio kultūrinį, istorinį, dvasinį paveldą, plėtoti taiką ir tarptautinį bendradarbiavimą. Paktas pasirašytas 1935 m. Baltuosiuose Rūmuose, dalyvaujant prezidentui Franklinui Ruzveltui. Tai buvo pirmasis tarptautinis paktas, skirtas kultūros vertybių apsaugai. Šio pakto pagrindais rėmėsi 1945 m. sukurta UNESCO organizacija.
Rerichas per savo gyvenimą tapo daugiau nei 50 universitetų, akademijų, institutų garbės nariu, apdovanotas Rusijos, Švedijos, Prancūzijos, Jugoslavijos aukščiausiais ordinais. Rericho garbei pavadinti objektai Altajuje, astoronominiai kūnai. Be muziejaus Niujorke, Rericho muziejai veikia Maskvoje ir Peterburge.
Rericho pėdsakai Lietuvoje redaguoti
1890-1910 mm. Nikolajus Reriichas domėjosi senovės slavų ir skandinavų kultūra.[2] Nenuostabu, kad jis jautė susidomėjimą Lietuva. 1903 m. savotiškos povestuvinės kelionės metu Rerichas kartu su žmona Jelena lankėsi Trakuose, Vilniuje, Kaune, plaukė Nemunu, nutapė du etiudus bei minėjo pilis savo apybraižoje „Po senovę“ („По старине“).[3]
Keletas Rericho paveikslų buvo dedikuoti Lietuvai – „Baltojo Vyčio žirgai“ ("Кони Световита"), „Vaidilos“ ("Вайделоты"), „Perkūnas“ ("Перкунас").[2] Etiudai, gimę kelionės po Lietuva pasekoje – „Perkūno namai“, „Kauno bažnyčia“ ("Каунасский костёл"), „Pilies griuvėsiai ties Nemunu“ ("Развалины замка на Немане"), „Raudonės pilis“, „Gedimino pilies griuvėsiai“ ir kt.[4]
1935 m. Kaune buvo įkurta Lietuvos Rericho draugija. 1940 m. tarybinė valdžia draugijos veiklą uždraudė. 1948–1949 m. aštuoniolika draugijos narių buvo suimti, nuteisti ir ištremti į griežto režimo lagerius Sibire. Grįžę iš Sibiro, rerichiečiai toliau tęsė savo darbą, tačiau pogrindyje. 1989 m. Vilniuje buvo atkurta Lietuvos Rericho draugija.[5]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Rerich Nikolaj (Nikolajus Rerichas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 773-774 psl.
- ↑ 2,0 2,1 Fomin A.; Makovskaja I. „Русские в истории и культуре Литвы“ („Rusai Lietuvos istorijoje ir kultūroje“). Vilnius: Vaga, 2008, p. 316.
- ↑ Brigita BALČYTIENĖ. "Rerichų paveldas ir kultūros vertybių apsauga: Peterburgo tradicijos".[neveikianti nuoroda] // „LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 M. NR. 1–2 / Rytai–Vakarai. (Žiūrėta 2014-09-11.)
- ↑ "Nikolajus Rerichas ir Lietuva". Archyvuota kopija 2014-05-31 iš Wayback Machine projekto. // Lietuvos Rericho draugija. (Žiūrėta 2014-09-11.)
- ↑ Lietuvos Rericho draugija Archyvuota kopija 2014-05-31 iš Wayback Machine projekto.. (Žiūrėta 2014-09-11.)