Nikolajus Repninas

Nikolajus Repninas
Nikolajus Repninas
Gimė 1734 m. kovo 22 d.
Sankt Peterburgas, Rusijos imperija Rusijos imperija
Mirė 1801 m. gegužės 24 d. (67 metai)
Ryga, Rusijos imperija Rusijos imperija
Veikla politikas, karininkas
Aktyvumo metai 1749–1798
Žymūs apdovanojimai

Vikiteka Nikolajus Repninas

Nikolajus Vasiljevičius Repninas (rus. Никола́й Васи́льевич Репни́н, 1734 m. kovo 22 d. – 1801 m. gegužės 24 d.) – Rusijos imperijos valstybės veikėjas ir generolas, atlikęs svarbų vaidmenį Abiejų Tautų Respublikos padalijimuose.

Biografija redaguoti

ATR vaidmuo redaguoti

Gimęs Sankt Peterburge, Repninas Austrijos įpėdinystės kare tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje pas savo tėvą, kunigaikštį Vasilijų Repniną, o vėliau kurį laiką gyveno užsienyje, kur įgijo „labai gerą vokišką išsilavinimą“. Jis taip pat dalyvavo Septynerių metų kare.

1763 m. imperatorius Petras III išsiuntė jį ambasadoriumi į Prūsiją. Tais pačiais metais Jekaterina II perkėlė jį į Abiejų Tautų Respubliką kaip įgaliotąjį ministrą.

Dėl Rusijos įtakos ATR vyriausybėje Repninas buvo faktinis šalies valdovas,[1] kuriam buvo duoti specialūs nurodymai suformuoti prorusišką frakciją iš įvairių protestantų, kurie turėjo gauti lygias teises su katalikais. Repninas manė, kad protestantai nėra pakankamai reikšmingi, kad būtų naudingi Rusijai.

Siekdamas įgyvendinti Rusijos interesus, jis skatino dviejų protestantų (Slucko ir Torūnės), o vėliau ir katalikų (Radomo konfederacijos, kuriai vadovavo Karolis Stanislovas Radvila II) konfederacijų kūrimąsi.[2] Pasak enciklopedijosEncyclopædia Britannica“, Repnino susirašinėjimai atskleidžia, kad jam nepatiko politika, kuria turėjo užsiimti. Vis dėlto jis pakluso savo nurodymams ir įvairiomis priemonėmis privertė 1767–1768 m. seimą („Repnino seimą“) pripažinti visus ginčytinus klausimus.[2] Prieš Seimą jis įsakė suimti ir ištremti į Kalugą keletą garsių savo politikos oponentų – Jozefą Andrejų Zaluskį ir Vaclovas Rževuskį.[3] Dėl to iš karto susikūrė Baro konfederacija, kuri praktiškai sužlugdė ambasadoriaus strategiją.[4]

Karinė karjera redaguoti

Repninas atsistatydino iš pareigų, kad galėtų vadovauti kariams, kovojantiems su Osmanų imperija Rusijos–Turkijos kare. Vadovaudamas savarankiškai vadovybei Moldavijoje ir Valakijoje, jis neleido didelei osmanų kariuomenei persikelti per Prutą (1770 m.), pasižymėjo Largos ir Kahulio mūšiuose, užėmė Izmajilą ir Kiliją. 1771 m. jis gavo vyriausiąją vadovybę Valakijoje ir užėmė Bukareštą. Dėl nesutarimų su vyriausiuoju kariuomenės vadu Rumiancevu jis atsistatydino, tačiau 1774 m. dalyvavo užimant Silistrą ir derybose, po kurių sudaryta Kiučiuk Kainardžos taika.

Prasidėjus Bavarijos įpėdinystės karui, jis atvedė 30 000 vyrų į Vroclavą, o vėliau vykusiame Cešyno kongrese, kuriame jis buvo Rusijos įgaliotasis atstovas, privertė Austriją sudaryti taiką su Prūsija.

Per antrąjį Turkijos karą (1787–1792 m.) Repninas, po Aleksandro Suvorovo, buvo sėkmingiausias iš rusų vadų.

Paskutiniai metai redaguoti

Po antrojo ATR padalijimo jis tapo naujai įgytų Lietuvos provincijų generalgubernatoriumi, kur taip pat vadovavo rusų pajėgoms per Kosciuškos sukilimą. Caras Pavelas I pakėlė jį į feldmaršalo rangą (1796 m.), o 1798 m. išsiuntė su diplomatine misija į Berlyną ir Vieną, kad atplėštų Prūsiją nuo Prancūzijos ir suvienytų Habsburgų monarchiją ir Prūsiją prieš Pirmąją Prancūzijos Respubliką. Nesėkmingai grįžęs jis buvo atleistas iš tarnybos ir mirė Rygoje.

Repninas turėjo nesantuokinį sūnų Ivaną Pniną, taip pat sklandė gandai, kad Adomas Jurgis Čartoriskis buvo nesantuokinis Repnino ir Izabelės Čartoryskos sūnus.[5] Repnino teisėti vaikai buvo trys dukterys. Po Repnino mirties, išnykus vyriškajai Repnino giminei, Aleksandras I leido Repnino anūkui kunigaikščiui Nikolajui Repninui-Volkonskiui perimti Repnino vardą ir senelio herbą.

Vilniaus Vingio parko kapinėse stovi jo rūpesčiu pastatytas žmonos Natalijos Repninos koplyčia-mauzoliejus.

Išnašos redaguoti

  1. Harcourt Brace, note to Casanova, p.356; Ritter, p.189
  2. 2,0 2,1 Butterwick, p.169
  3. Harcourt Brace, note to Casanova, p.528
  4. Butterwick, p.170
  5. LeDonne, p.210

Šaltiniai redaguoti

  • Richard Butterwick, Poland's Last King and English Culture, Oxford University Press, 1998
  • Giacomo Casanova, History of My life, Johns Hopkins University Press, 1997
  • Isabel de Madariaga, Russia in the Age of Catherine the Great, Yale University Press, 1981, ISBN 0300025157; Phoenix Press, 2002, ISBN 1842125117
  • John P. LeDonne, The Grand Strategy of the Russian Empire, 1650-1831, Oxford University Press United States, 2004
  • Gerhard Albert Ritter, Frederick the Great, University of California Press, 1975