Nidos dailininkų kolonija
Nidos dailininkų kolonija (vok. Künstlerkolonie Nidden) – nuo XIX a. antros pusės iki 1945 m. Nidoje egzistavusi dailininkų organizacija, vienijusi įvairius vokiečių ir lietuvių dailininkus, tapiusius Kuršių nerijos kraštovaizdį.
Istorija redaguoti
XIX a. pabaigoje Nidoje vasaromis pradėjo lankytis Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai. Vienas iš pirmųjų dar studijų akademijoje metais (1876–1879) čia lankėsi Lovisas Korintas, vėl čia grįžo po 1880 metų. Apie 1888 m. iš Gumbinės kilęs tapytojas ir poetas Heinrichas Kriūgeris į Nidą pakvietė Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinį Ernstą Bišofą-Kulmą, kuris Nidos dailininkų kolonijos formavimuisi turėjo didžiausios įtakos. Dailininkai apsistodavo 1867 m. Skruzdynėje įkurtame Hermano Blodės (Hermann Blode) viešbutyje, kuris laikui bėgant tapo kolonijos centru.
Be E. Bišofo-Kulmo, ankstyvojo Nidos menininkų kolonijos laikotarpio branduolį sudarė iš Karaliaučiaus kilęs tapytojas Hansas Bepas-Borškė (Hans Beppo-Borschke) ir poetas Valteris Heimanas. 1905 m. Nidoje pirmą kartą apsilankė tuomet dar teisės studentas Hansas Kalmejeris. Baigęs dailės mokslus, 1911–1944 m. jis kiekvieną vasarą praleisdavo tapydamas Kuršių nerijoje, kaip ir Edita Virt-Sukau bei jos vyras Hermanas Virtas. 1914–1918 m. Nidoje lankėsi ir Pranas Domšaitis.
XX a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta; tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Kuršių nerijoje rado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Spingsint žibalinėms lempoms, menininkų globėjo H. Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“ iki išnaktų būdavo diskutuojama aktualiais meno klausimais, skambėjo muzika ir poezija.
Ekspresionistą Maksą Pechšteiną atvykti į Nidą paskatino Berlyne parodoje (1909) pamatyti E. Bišofo-Kulmo Nidos peizažai. Po to jis dar penkias vasaras, iki 1939 m., praleido Nidoje, nutapė daug ekspresionistinių paveikslų. Nidos dailininkų kolonijoje dalyvavo įvairių stilistinių pakraipų – impresionizmo, realizmo, simbolizmo, natūralizmo – atstovai. M. Pechšteino ir Karlo Šmito-Rotlufo 1913 m. pasirodymas sukėlė kolonijoje tikrą sąmyšį ir diskusijas tarp impresionizmo bei ekspresionizmo šalininkų. Po Pirmojo pasaulinio karo ekspresionistinė tendencija kolonijoje tapo pagrindinė. Ją propagavo Ernstas Molenhaueris, susirgus uošviui Blodei, perėmęs viešbutį. Jo pastangomis trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje kolonija vėl suklestėjo.
1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Kuršių nerija tapo įkvėpimo šaltiniu ir lietuvių menininkams, taip pat nenustojo buvusi ir vokiečių dailininkų traukos centras. Nidoje buvo gyva „laisvojo meno“ dvasia, priešingai nei Vokietijoje, kur įsibėgėjo nacionalsocialistų 1933 m. pradėta kampanija prieš modernųjį meną, apšauktą „išsigimusiu“.
Tarpukaryje Nidoje lankėsi Alfredas Partikelis, Eduardas Bišofas, Karlas Oilenšteinas, Fricas Burmanas, Verneris Rymanas, Karlas Buchas, Gertrūda Lerbs, Liudvigas Detmanas, Hela Hiršfelder-Štiuvė, Otas Bejeris, Teo fon Brokhuzenas, Valdemaras Rėzleris, Alfredas Taichmanas, Oskaras Gavelas ir daugelis kitų dailininkų. Ketvirtajame dešimtmetyje vietinio stiliaus namus su dirbtuvėmis Nidoje pasistatė Karlas Knaufas ir Richardas Birnštengelis, o 1929–1930 m. vasarnamį Nidoje – žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias rašytojas Tomas Manas.
Nida, XIX a. vadinta „prūsiškąja Sachara“, XX a. buvo pakrikštyta ir „tapytojų rojumi“, ir „stebuklų žeme“. Molenhaueris, po karo gyvenęs Vokietijoje, apie Nidą rašė: „Tai kraštovaizdis tapytojams, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės. Nida buvo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio“.
Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių. Dailininkus žavėjo Kuršių nerijos gamta, architektūra, žvejų darbai ir amatai, gyvenimo būdas ir ritmas. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Blodės viešbutyje sukaupta įspūdinga paveikslų kolekcija 1945 m. pradžioje buvo sunaikinta, pražuvo ir daugelio čia gyvenusių, kūrusių dailininkų darbai. Didžioji kolonijos dailininkų dalis išsaugojo sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.[1]
Nemažai Nidos kolonijos dailininkų darbų yra sukaupęs klaipėdietis kolekcininkas Aleksandras Popovas.[2]
Kolonijos dailininkų kūryba redaguoti
-
Hella Hirschfelder-Stüve. Kurėnas (1941 m.) -
Lovis Corinth. Žvejų kapinės Nidoje (1893 m.) -
Carl Knauf. Vaizdas nuo Uošvės kalno į Purvynės kaimą (apie 1938 m.) -
Ernst Bischoff-Culm. Kuršių nerijos moterys pakrantėje renka medieną kurui (1911 m.)
Literatūra redaguoti
- Šviesa ir erdvė, vanduo ir saulė. Žvilgsnis į Nidos dailininkų koloniją: XIX a. pab. – XX a. I p. tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio (parodos katalogas). Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2018.
- Jörn Barfod. Nidden – Künstlerort auf der Kurischen Nehrung. Fischerhude: Atelier im Bauernhaus, 2005.