Atverti pagrindinį meniu

Neris (lot. Nerge, Nerghe) – Vokiečių ordino XIIIXIV a. šaltiniuose minima viduramžių lietuvių ar jiems giminingos rytų baltų genties žemė. XIII a. 6-ame dešimtmetyje ją valdęs Mindaugo vasalas, kunigaikštis Parbus. Vygando Marburgiečio kronikoje rašoma, kad Neries žemė yra Neries dešiniajame krante, žemiau Šventosios žiočių. XIV a. Neris įėjo į Trakų kunigaikštystę, tapo valsčiumi.[1]

Tomas Baranauskas, Gintautas Zabiela ir kai kurie kt. tyrinėtojai spėja, kad ši žemė apėmė teritoriją abipus Neries upės maždaug tarp vakarinių Vilniaus apylinkių ir dab. Jonavos, o E. Gudavičius Neries žemę lokalizuoja nedidelėje teritorijoje abipus Nevėžio žemupio.[reikalingas šaltinis]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Edvardas GudavičiusNeris (baltų žemė). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 207 psl.