Neris (baltų žemė)
| Lietuvių genties žemė: Neris / Nerg(h)e | |
|---|---|
| Šalis | Lietuva (vieta ginčijama) |
| Tautos | lietuviai |
| |
Neris (lot. Nerge, Nerghe) – Vokiečių ordino XIII–XIV a. šaltiniuose minima viduramžių lietuvių (aukštaičių) ar jiems giminingos rytų baltų genties žemė.
Žemė gana anksti prisijungė prie Lietuvių žemių konfederacijos. XIII a. 6-ame dešimtmetyje ją valdęs Mindaugo vasalas, kunigaikštis Parbus. XIV a. Neris įėjo į Trakų kunigaikštystę, tapo valsčiumi.[1]
Teritorija
redaguotiŽemė apėmė teritorijas prie Neries upės, tačiau dėl tikslios vietos nėra sutariama. Naujoji Prūsijos kronika 1390 m. šią žemę mini pakeliui iš Gardino, prieš atvykstant į Lietuvą. Tekste rašoma: „Iš Gardino keliavo per Nerį į Lietuvą“ (lot. de Garten proficiscitur per Nergam in Lithwaniam). 1394 m. Vygando Marburgiečio kronikoje rašoma, kad Neries žemė yra Neries dešiniajame krante, žemiau Šventosios žiočių.
E. Gudavičius Neries žemę lokalizuoja nedidelėje teritorijoje abipus Nevėžio žemupio.[2] Tokiu atveju ji be Neries žemupio apėmė ir dalį Nemuno atkarpos žemiau Neries santakos. Ten, kur dabar yra Kaunas, Zapyškis, Karmėlava, Raudondvaris ir kt.
Tuo tarpu Tomas Baranauskas, Gintautas Zabiela ir kai kurie kt. tyrinėtojai spėja, kad ši žemė apėmė teritoriją gerokai ryčiau, abipus Neries upės maždaug tarp vakarinių Vilniaus apylinkių ir dab. Jonavos.[3] Tokiu atveju jai priklausė svarbiausios lietuvių genties gyvenvietės, tokios kaip Kernavė, Senieji Trakai, Bražuolė ir pan.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Edvardas Gudavičius. Neris (baltų žemė). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 207
- ↑ Edvardas Gudavičius. Neris (baltų žemė). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 207
- ↑ Zabiela G., Baranauskas T., Deltuvos žemė // Eskizai, Nr. 10, Ukmergė, 1999, p. 3−8.