Neapibrėžtinis integralas
Iš pirmykštės funkcijos apibrėžimo aišku, kad, jei funkcija bent turi vieną pirmykštę, tai jų yra be galo daug, o jos skiriasi tik konstanta. Visų funkcijos pirmykščių funkcijų aibė vadinama neapibrėžtiniu integralu ir žymima:
Čia:
- - integravimo kintamasis;
- – pointegralinė funkcija;
- - integravimo kintamojo diferencialas;
- – pointegralinis reiškinys;
- – kuri nors funkcijos viena iš pirmykščių funkcijų;
- – integravimo konstanta.
Matyti, kad integravimas yra uždavinys, atvirkščias diferenciavimui: integralas naikina diferencialą ir atvirkščiai.
Istorija
redaguotiNeapibrėžtinį integralą 1694 m. apibrėžė G. V. Leibnicas pirmą kartą panaudojęs laisvąją konstantą C.[1]
Savybės
redaguotiIš neapibrėžtinio integralo apibrėžimo išplaukiančios savybės:
Pagrindinių neapibrėžtinių integralų lentelė
redaguotiPavyzdžiai
redaguoti, nes .
Sudėtingesni pavyzdžiai (be įrodymų):
Taip pat skaitykite
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ neapibrėžtinis integralas(parengė Juozas Raulynaitis). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-02-05).
Nuorodos
redaguoti- Integratorius (Wolfram Research)