Naujosios Zelandijos darbininkų partija
Naujosios Zelandijos darbininkų (leiboristų) partija (NZLP, angl. New Zeeland Labour party) – ilgiausiai veikianti Naujosios Zelandijos politinė partija, įgyvendinanti demokratinio socializmo principus.
Istorija redaguoti
Įkurta 1916 m., susijungus 1913 m. įkurtai Socialdemokratų partijai, Susivienijusių darbininkų federacijai (profsąjungai) ir nuo Liberalų partijos atskilusiems kairiesiems radikalams. Iš pradžių partijoje buvo tik kolektyvinė narystė.
1919 m. rinkimuose NZLP gavo ketvirtadalį visų rinkėjų balsų ir 8 vietas parlamente. 1930 m. Didžioji depresija parodė konservatyvios politikos krizę, rinkėjai ėmė linkti prie NZLP, vadovaujamos Michaelio Džozefo Savažo. 1935 m. gruodžio 6 d. – 1940 kovo 27, 1940 m. balandžio 1 d. – 1949 gruodžio 13 d. buvo sudaromos vienpartinės M. D. Savažo ir Piterio Frezerio leiboristų vyriausybės. Geriausias rinkimų rezultatas 1938 m. – 58 % balsų. Sėkmę lėmė socialdemokratinės programos įgyvendinimas: įvestas visuotinis socialinis draudimas, senatvės pensijos, išplėtota gyvenamoji statyba, nustatytos tvirtos svarbiausių maisto produktų kainos. Pradėta saugoti ir globoti maorių kultūros paveldą.
1940 m. Peterio Frezerio vadovaujama vyriausybė įsitraukė į II pasaulinį karą, 1945–1949 m. leiboristai dalyvavo steigiant Jungtines Tautas. Tačiau partijoje susiformavo atskiros ideologinės srovės, partija susilpnėjo ir pralaimėjo 1949 m. rinkimus.
Tik 1957 m. – 1960 ir 1972 m. – 1975 vėl buvo sudarytos leiboristų Normano Eriko Kirko ir Valaso Roulingo vyriausybės, kurios nutraukė Naujosios Zelandijos dalyvavimą Indokinijos kare, sumokėjo reparacijas Vietnamui, uždraudė karo laivams su branduoliniu ginklu įplaukti į šalies vandenis.
1983 m. B. Roulingą partijos vadovo poste pakeitė Davidas Langas, kuris po 1984 m. rinkimų, kuriuose NZLP gavo 43,1 % balsų ir 56 vietas parlamente, 1984 m. liepos 26 d. vėl suformavo leiboristų vyriausybę. Šalis pasitraukė iš ANZIUS karinės bloko dalies, 1985 m. prisijungė prie Ramiojo vandenyno nebranduolinės zonos sutarties, priešinosi Prancūzijos branduoliniams bandymams Mururoa atole, protestavo prieš Greenpeace laivo nuskandinimą. Buvo įvykdyta pramonės restruktūrizacija, dalis jos privatizuota.
1987 m. rinkimuose NZLP gavo 47,6 % balsų ir 58 vietas parlamente. Tačiau daliai įmonių bankrutavus ir išaugus nedarbui 1989 m. rugpjūčio 8 d. D. Longio vyriausybė atsistatydino. Partijos lyderiu ir premjeru tapo Džefris Palmeris, kurio vyriausybė 1989–1990 m. priėmė daug svarbių sprendimų modernizuojant šalies ekonomiką. Buvo įkurtas Vaitangio tribunolas, panaikinęs paskutines skriaudas maoriams. 1990 m. rugpjūčio 4 d. – lapkričio 2 d. veikusi Michaelio Muro vyriausybė tęsė pradėtus darbus, tačiau vėliau valdžią teko užleisti liberalams.
Naujas partijos atgimimas prasidėjo 1993 m., jai ėmus vadovauti Helenai Klark. Nuo 1999 m. gruodžio 5 d., kai pavyko sudaryti koaliciją su Aljanso partija, Helena Klark yra Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė. 2002 m. koalicijai subyrėjus, NZLP sudarė koaliciją su Naujosios Zelandijos progresyvia partija ir vėl suformavo vyriausybę. Po 2005 m. rinkimų, kai leiboristai 120 vietų parlamente gavo 50 vietų, buvo suformuota trečioji H. Klark vyriausybė. Jai pavyko pasiekti, kad iki minimumo sumažėtų nedarbas šalyje, o Naujoji Zelandija taptų išvystytos pramonės šalimi. 2003 m. H. Klark paskelbė, kad Naujoji Zelandija privalo tapti respublika ir atsikratyti bet kokių sąsajų su Didžiąja Britanija.
Struktūra redaguoti
Turi apie 200 000 individualių ir kolektyvinių profsąjungų narių. Be to, glaudžiai bendradarbiaujama su Darbo federacija. Aukščiausias organas – kasmetinė Nacionalinė konferencija, renkanti Nacionalinį vykdomąjį komitetą.
Socialistų Internacionalo narė nuo 1952 m.
Pirmininkai redaguoti
- 1919–1933 m. – Haris Holandas,
- 1933–1940 m. – Michaelis Džozefas Savažas (Ministras pirmininkas 1935–1940),
- 1940–1950 m. – Piteris Frezeris (Ministras pirmininkas 1940–1949 m.),
- 1951–1963 m. – Valter Našas (Ministras pirmininkas 1957–1960 m.),
- 1963–1965 m. – Arnoldas Nordmejeris,
- 1965–1974 m. – Normanas Kirkas (Ministras pirmininkas 1972–1974 m.),
- 1974–1983 m. – Bilas Roulingas (Ministras pirmininkas 1974–1975 m.),
- 1983–1989 m – Davidas Langas (Ministras pirmininkas 1984–1989 m.),
- 1989–1990 m. – Džefris Palmeris (Ministras pirmininkas 1989–1990 m.),
- 1990–1993 m – Michaelis Muras (Ministras pirmininkas 1990 m.),
- nuo 1993 m. – Helena Klark (Ministrė pirmininkė nuo 1999 m.)