Naujosios Žemės efektas

Naujosios Žemės efektas – poliarinio klimato kraštų miražas, sukeltas dėl didelio Saulės spindulių lūžimo kampo tarp atmosferinių termoklinų. Naujosios Žemės efektas sukuria įspūdį, kad Saulė teka anksčiau negu iš tiesų turėtų (iš astronominės perspektyvos) ir priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, efektas padaro Saulės atvaizdą panašią į liniją arba kvadratą (kartais dėl to vadinama „kvadratine saule“). Susiformuoja formos, panašios į suspaustą smėlio laikrodį. Tam, kad atsirastų miražas, saulės spinduliai turi turėti bent 400 km dydžio inversijos sluoksnį ir priklauso nuo inversijos sluoksnio temperatūrų gradiento. Lūžę Saulės spinduliai turi nukeliauti papildomus 400 km, kad Saulės disko atvaizdas stebėtojui pakiltų 5°.

Naujosios Žemės efektas: miražas, dėl kurio vaizdas tampa iškreiptas. Taip pat galima pamatyti žaliąjį spindulį.

Pirmas žmogus, kuris užfiksavo šį fenomeną buvo Gerrit de Veer, Willem Barentsz nelabai sėkmingos trečiosios šiaurės poliarinės 1596–1597 m. ekspedicijos narys. Užstrigę lede, šios ekspedicijos nariai buvo priversti įkurti stovyklą Naujosios Žemės archipelage tam, kad praleistų žiemą ir poliarinę naktį. 1597 m. sausio 24 d. De Veer ir dar vienas įgulos narys teigė matę Saulę dvejomis savaitėmis anksčiau, nei buvo paskaičiavę. Jų teiginiais kiti ekspedicijos nariai buvo nepatikėję. Jie taip pat apkaltino De Veer, kad naudojo senąjį Julijaus kalendorių vietoj naujojo Grigaliaus, tačiau sausio 27 d. saulė buvo pamatyta visu „savo pilnu apvalumu“. Keletą amžių šis reiškinys buvo priimamas skeptiškai, tačiau XX amžiuje, šis fenomenas buvo patvirtintas kaip iš tiesų egzistuojantis.