Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas
54°46′02″š. pl. 25°19′57″r. ilg. / 54.7673°š. pl. 25.3326°r. ilg.
 Fabrikas nuo Naujųjų Verkių ežero | |
| Likimas | uždaryta |
|---|---|
| Įkurta | 1836 m. |
| Uždaryta | 2009 m. |
| Centrinė būstinė | Naujieji Verkiai, Vilnius |
| Produkcija | popierius |
Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas – XVII–XX a. Naujuosiuose Verkiuose su pertraukomis veikęs popieriaus fabrikas. Fabriko pastatai 1993 m. įrašyti į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 16766).
Istorija redaguoti
XVII–XIX a. redaguoti
Popieriaus fabriką apie 1690 m. Vilniaus vyskupų Verkių dvaro teritorijoje įkūrė vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Fabrikas, pastatytas prie Riešės upės, buvo dvaro nuosavybė, nuomojama činšo teise. Popierius Verkiuose greičiausiai gamintas ir iki tol, kadangi yra randama XVI a. gaminto popieriaus su Verkių vandens ženklais, tačiau 1690 m. vandens ženkluose pradėtas vaizduoti vyskupų herbas. Popieriaus gamykla greičiausiai veikė iki 1706 m., nes nebeaptinkama vėlesnės gamybos popieriaus su vandens ženklais.
1789 m. fabrikas vėl minimas vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio. 1833 m. tuometis Verkių dvaro savininkas Vilniaus pavieto maršalka Stanislovas Jasinskis tuščią sklypą, vadinamą Papiernia (prie Ožkinčių kaimo, Riešės pakrantėje) išnuomojo Vilniaus burmistrui pirkliui Pranui Juozapui Opitrui (arba Opicui[1]) ir jo partneriui popieriaus gamybos meistrui Vilhelmui Langebachui (arba Langenbachui[1]). Papiernia pradėta vadinti Naujaisiais Verkiais. Iki 1834 m. sklype pastatyta dauguma fabriko pastatų, 1836 m. prasidėjo popieriaus gamyba, jos apimtys ėmė greitai augti. 1850 m. fabrikas sudegė, tačiau 1852 m. buvo atstatytas ir dar po dvejų metų, 1854 m. vėl pradėjo veikti.
1856 m. fabriko savininku tapo Ričardas Pichlau, kuris fabriką modernizavo ir taip dvigubai padidino popieriaus gamybą. Fabriko teritorija apėmė valdas tarp Riešės upės ir Kremplio ežero. Vanduo iš upės kanalais buvo atvestas į fabriką, iš kur vėliau tekėjo į apatinį tvenkinį. Upės slėnyje buvo gamybiniai korpusai ir sandėliai, atokiau stovėjo gyvenamieji namai. Fabriko teritorija jau buvo atsieta nuo dvaro, sunykę jungę keliai. XIX a. antroje pusėje fabriko savininkais tapo pirkliai Švarcai. Tuo metu popieriaus fabrikas buvo didžiausia ir geriausiai įrengta vakarinių Rusijos imperijos gubernijų įmonė, per metus pagaminusi apie 1300 tonų rašomojo, techninio ir rūkomojo popieriaus.[2] Fabrike buvo dvi popieriaus gamybos mašinos, dirbo apie 200 darbuotojų.[1] Fabrikas aplenkė Kučkuriškių popieriaus fabriką, su kuriuo iki tol varžėsi.[3] 1896 m. pastatyta nauja, galingesnė katilinė su kaminu.[2]
XX a. redaguoti
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatytas medžio masės centras, pagerinęs popieriaus gaminių iš medienos kokybę, be to, darbų kiekis padidėjo penkis kartus.[3] 1909–1911 m. įrengtas elektrinis apšvietimas. 1912 m. kilęs gaisras stipriai apgadino fabriko pastatus ir įrengimus, tačiau per dvejus metus gaisro žala panaikinta. Pasiekta 4200 tonų popieriaus per metus išeiga. Pirmojo pasaulinio karo metu fabrikas nukentėjo.[2][3]
Prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą fabrikas neveikė, tačiau buvo atkurtas pokaryje. Išlikusi viena popieriaus gamybos mašina naudota iki 1953 m. rekonstrukcijos, kai buvo įrengta antra popieriaus-puspergamento gamybos mašina. Vėliau rekonstruotas malimo skyrius, įrengta trečioji mašina. 1966 m. pradėti gaminti viensluoksniai cigarečių filtrai.[3] Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas veikė iki 2009 m.[1]
Įamžinimas redaguoti
1993 m. fabriko pastatai įtraukti į Kultūros vertybių registrą. 2016 m. išleistas fabriką vaizduojantis pašto ženklas (dailininkas Domantas Vildžiūnas).[1]