Nataradža

Nataradža (skr. नटराज = IAST: Naṭarāja- „šokio karalius“) – viena iš Šivos hipostazių, kosminį šokį šokantis viešpats. Ikonografiškai vaizduojamas antropomorfinis, keturrankis, apsuptas ugninio ratilo.

X a. Čolos bronzinė Nataradžos statula

Jo judančios galūnės persmelktos kosmine energija simbolizuoja materialųjį pasaulį, visuotinę asmeninę iliuzinę patirtį. Kai tuo tarpu jo rami galva vaizduoja absoliutą, nepavaldų laikui bei pokyčiams.

Kairiąja koja Šiva Nataradža remiasi į žemę, o dešinioji pakelta šokiui. Dešinėje rankoje jis laiko nedidelį būgnelį (damaru), kurį šokėjai naudoja taktui skaičiuoti, o kairėje – ugnį. Su apatine dešine ranka Nataradža rodo abhajos („nebaimės“) mudrą. Po dievo pėda pavaizduota miniatiūrinė būtybė, vaizduojanti neišmanymą. Savo šokiu Šiva trypia šį neišmanymą ir taip suteikia galimybę išsilaisvinti (pasiekti mokšą).

Nataradžos laikomas būgnelis ir ugnis aiškinami kaip nuolatinio kūrimo ir griovimo simboliai. Būgnelis skaičiuoja laiką – vienas jo dūžis sukuria pasaulį, kitas – sugriauna. Ugnis taip pat vaizduoja griovimą, leidžiantį atsirasti naujai kūrybai. Indiškoje tradicijoje ugnis reiškia ir kūrybos, gyvybės dvelksmą, žmogaus santykį su dievais, vidiniu savimi (atmanu). Bendrai, Šivos šokis laikomas nuolatiniu kosminio griovimo ir kūrimo įvaizdžiu. Nataradža laikomas ir šokėjų, aktorių globėju.

Šivos Nataradžos kulto centras yra Nataradžos šventykla Čidanbare (Tamilnadas). Mažesnių šventyklų su Nataradžos atvaizdais yra ir kitur Pietų Indijoje, jų randama nuo VI a. Eloros ir Badamio olose. Iš Pietų Indijos šis vaizdinys paplito po Pietryčių Aziją. Čolų dinastijos laikais būdavo gaminamos bronzinės Nataradžos skulptūrėlės.