Natalija Arlauskaitė

Natalija Arlauskaitė – Lietuvos sociologė, literatūrologė, VU TSPMI profesorė, literatūros, vizualumo ir kino tyrinėtoja. Fulbraito stipendininkė.

Išsilavinimas, kvalifikacija

1991 m. baigė Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnaziją. 1999 m. kovo 3 d. VU apgynė filologijos disertaciją „Velimiro Chlebnikovo tekstų semantinės erdvės struktūra“. Tuomet susidomėjo literatūros, suvokimo, reikšmių teorijomis, kinu ir plačiąja vizualumo problematika.

2010 m. pradėjo dirbti VU TSPMI. Stažavosi ir vykdė tyrimus Niujorko, Konstancos, Oksfordo, Krokuvos Jogailos, Tbilisio valstybiniame universitetuose, Edinburgo universiteto Priešakinių humanitarinių tyrimų institute, Rusų muziejuje.

Akademiniai interesai tarpdisciplininiai, jungiantys kino ir vizualumo teorijas; kritinę teoriją ir lyčių studijas; istorinės atminties ir sovietmečio vizualumo politikos tyrimus; Rusijos studijas ir propagandos analizę.

Visuomeninė veikla

• Bendradarbiavimas su kino festivaliais, visuomeninėmis organizacijomis, užsiimančiomis kino edukacija, platinimu, švietimu.
• Diskusijos ir interviu aktualiomis temomis: lyčių lygybė, žodžio laisvė, nuotolinės studijos.
• Savaitraštyje Literatūra ir menas išspausdinta nemažai N. Arlauskaitės straipsnių feminizmo, istorijos, meno parodų temomis.

Įvertinimas

• 2020 m. VU rektoriaus premija už mokslą.
• 2020 m. Skirmanto Valiulio premija, skiriama fotografijos meno teoretikams ir kritikams. Suteikta už tarpdisciplininę studiją „Nuožmi taika. Žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine“.

Kūryba

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Baigusi filologiją ir apgynusi disertaciją apie lingvistiką, vėliau susidomėjo įvairiomis literatūros, suvokimo, reikšmių teorijomis, pradejo judėti link kino. Mokslininkę domina, kaip tekstai ir objektai kažką reiškia, kur atsiranda reikšmė – ar ji atsiranda gamybos procese, ar ji glūdi pačiuose tekstuose, praktikose ir veiksmuose, ar mes galime kalbėti apie reikšmę kaip suvokimo dalyką. Dabar daugiausia tyrinėja vizualumo ir galios, vizualumo ir istorijos, vizualumo ir mokslo santykius. Į tai patenka ir kinas ir fotografija ir masinė spauda ypač sovietmečiu.

2020 m. išleido knygą “Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine”, kurioje nagrinėjami vizualumo ir istorijos, vizualumo ir galios santykiai. Šiai knygai dizainą sukūrė knygų dizainerė Agnė Dautairtaitė-Krutulė savo darbais siekianti knygas padaryti įsimintinesnes. Jolantos Zabarskaitės nuomone, tai puiki, vizualiai graži ir labai reikalinga knyga.

Knyga ypatinga, nes skatina kitaip pažvelgti į archyvines nuotraukas ir į tai, kaip jos išnaudojamos kine. Pasak literatūros eksperto Audriaus Ožalo "Ši revizija iš naujo analizuoja vizualias žmonių patirtis, tai, ką nuotraukose bandė užfiksuoti režimai, pateikiant tuos vaizdinius naujuose kontekstuose. Persiklojantys pasakojimai, kontekstai, tai, kaip jie dera tarpusavyje, tai, kaip praeities formos gali būti nagrinėjamos dabartyje, kokios jungtys išnaudojamos šiuolaikiniuose pasakojimuose – autorė nagrinėja tai pasitelkdama tiek lietuviškus, tiek užsienio pavyzdžius. Ir tai svarbu ne tik siekiant suprasti, kaip mes matome tas išraiškos formas dabar, bet ir galvojant, kaip galime į buvusių režimų ženklus pažvelgti ateityje, kokiuose kontekstuose juos pristatyti." Literatūros ir vizualumo tyrinėtoją domina klasikos ekranizacijos skirtingose kino tradicijose ir sąlygos, kuriomis vyksta filmo suvokimas ekranizacijos režimu arba kaip tos sąlygos blokuoja filmo suvokimą.

N. Arlauskaitė tyrinėja literatūros ir kino hierarchijų formavimąsi ir pertvarkymą kine. 2014 m. išleido monografiją "Savi ir svetimi olimpai: ekranizacijos tarp pasakojimo teorijos ir kultūros kritikos". Joje analizuojami Akiros Kurosawos, Peterio Greenaway’aus, Billo Morrisono, Clarence’o Browno, Josefo von Sternbergo, Vsevolodo Pudovkino, Romano Kačianovo, Mario Bavos, Teuvo Tulio ir kitų režisierių filmai. Aušra Kaziliūnaitė recenzuodama šią knygą N. Arlauskaitės rašymo stilių apibūdina taip: “Reikia pastebėti, kad jie analizuojami su dideliu užsidegimu, skrupulingai, detaliai ir įdomiai. Gausu faktinės medžiagos, kūrybingai ir originaliai narstomos net smulkiausios detalės. Daug nuorodų į platesnius kontekstus ir taiklių pastebėjimų. Mokslinė teksto stilistika netampa perdėm „sausa“, apskritai dėl puikiai įvaldyto rašymo stiliaus knygą tiesiog malonu skaityti […].

N. Arlauskaitės kūryba skirta besidomintiems kino, literatūros, kultūros, vizualumo, medijų, istorijos, politikos, socialinės kritikos temomis.