Nansi Švč. Dievo Motinos bažnyčia
48°40′36″ š. pl. 6°11′58″ r. ilg. / 48.67667°š. pl. 6.19944°r. ilg.
Švč. Dievo Motinos bažnyčia (pranc. Église Notre-Dame-de-Bonsecours) – baroko stiliaus Romos katalikų bažnyčia Nansi, Prancūzijoje. Valstybės saugomas istorijos paminklas.[1]
Istorija redaguoti
1477 m. sausio 5 d. šioje vietoje Lotaringijos kunigaikštis Renė II su sąjungininkais Nansi mūšyje nugalėjo Burgundijos kunigaikštį Karolį Drąsųjį. 1484 m. vienam vienuoliui buvo suteiktas leidimas mūšio vietoje pastatyti Švč. Mergelės Marijos koplyčią kaip padėką už pasiektą pergalę.[2]
Pauliečiai vienuoliai (OM) nuo 1609 m. globojo koplyčią, kuri po Trisdešimtmečio karo sukelto maro ir bado išsivystė į žinomą piligrimystės vietą. 1629 m. koplyčia buvo rekonstruota, o vėliau dar kelis kartus didinta.
1737 m. Lotaringijos hercogu tapo buvęs Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Leščinskis. Jo nurodymu koplyčia buvo nugriauta ir toje vietoje suplanuota pastatyti katalikų bažnyčią. Matyt, nebesitikėdamas grįžti į tėvynę, Stanislovas Leščinskis numatė šventovę paversti giminės panteonu, todėl negailėjo lėšų ir pastangų ją statant ir puošiant. Projektui paruošti ir statybų priežiūrai buvo pasamdytas architektas Emanuelis Erė.[3] 1738 m. rugpjūčio 14 d. vyskupas von Tulis padėjo kertinį akmenį, 1741 m. statybos buvo baigtos, o 1766 m. naujojoje bažnyčioje amžiams atgulė jos fundatorius Stanislovas Leščinskis (vėliau lenkų emigrantai palaikus atvežė į tėvynę, 1830 m. jie buvo nugabentas į Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčią Sankt Peterburge, o 1926 m. buvo perlaidoti Krokuvos Vavelio katedroje). Per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją maldos namai buvo nusiaubti, puošnūs antkapiai perkelti į muziejų, karstai išvartyti. Tačiau įsikišusi kariuomenė vandalizmą sustabdė, bet pirminis interjeras su antkapiais ir mauzoliejais galutinai buvo atstatytas tik 1806 m..
XIX a. pr. bažnyčia tapo filijine, 1841 m. – senelių namų koplyčia. 1844 m. ji vėl paskelbta parapine, 1862 m. benediktinų vienuolyno abatas Morelis pastatą kapitaliai restauravo. Popiežius Pijus IX padovanojo bažnyčiai diademą su Lotaringijos kryžiumi, kurį laikė du angelai, simbolizuojantys Prancūziją ir Lotaringiją.
Architektūra redaguoti
Išilginėse pastato sienose įmontuoti aukšti arkiniai langai, virš kurių įstatyti mažesni tokios pat formos langeliai. Viršutinių ir apatinių langų juostas skiria karnizas. Virš rokoko stiliaus fasado iškilusi dviejų tarpsnių varpinė, šonuose stovi puošnios vazos. Pagrindiniame fasade išsiskiria keturios pusapvalės kolonos, į vidų patenkama per arkinį portalą su aukštu langu virš jo. Įėjimo dešinėje ir kairėje pusėse yra didelės nišos su figūromis.
Nava yra apie 18 metrų aukščio, sienos gausiai dekoruotos skulptūromis, freskomis ir paveikslais. Stiuko skulptūras kūrė Lui ir Nikola Mansjo, skliautus 1742 m. nutapė dailininkas Žozefas Žilis.
Tarp kitų rokoko stiliaus Prancūzijos bažnyčių interjeras išsiskiri tuo, jog navos kolonas puošia šventųjų, itin garbintų Abiejų Tautų Respublikoje, polichrominės figūros. Kairėje yra Švč. Mergelė Marija, Jonas Nepomukas (vaizduojamas kaip tolimas Lenkijos karaliaus giminaitis), Pranciškus Ksaveras ir Arkangelas Mykolas; dešinėje pusėje stovi Pranciškus Paulietis, Antanas Paduvietis, Kajetonas Tienietis ir Juozapas Nazarietis (visų kūrinių autoriai yra nežinomi). Itin vertinga yra 1505 m. sukurta kita Švč. Mergelės Marijos statula, priskiriama hercogo dvaro skulptoriaus Mansui Goveno kūrybai.
Bažnyčioje palaidoti:
- Stanislovas Leščinskis – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, vėliau Lotaringijos ir Baro kunigaikštis;
- Stanislovo Leščinskio žmona Kotryna Opalinska;
- Marijos Leščinskos, jų dukters, širdis;
- Pranciškus Maksimilianas Osolinskis – Abiejų Tautų Respublikos Seimo maršalka ir Karūnos didysis iždininkas.
-
Stanislovo Leščinskio antkapinis paminklas su Lenkijos–Lietuvos herbu -
Katerinos Opalinskos antkapinis paminklas su tuo pačiu herbu -
Marijos Leščinskos širdies kapavietė (kūnas ilsisi Paryžiaus Sen Deni vienuolyno bazilikoje) -
Pranciškaus Maksimiliano Osolinskio kapavietė
Išnašos redaguoti
Literatūra redaguoti
- Nicolas Morel. Pélerinage de Notre-Dame de Bon-Secours: notice historique et descriptive – Nancy: Vagner, 1846
- Léon Jérôme. L’Église et le pèlerinage de Notre-Dame de Bon-Secours à Nancy – Nancy, 1934
- Gérard Voreaux, Jean-Charles Taillandier. Joseph Gilles, dit Provençal (1679–1749), Peintre lorrain du XVIIIe siècle, notable de Vandoeuvre – Ville de Vandoeuvre-lès-Nancy, 2007 ISBN 978-2-9529107-0-5