Naivus menas

Naivus menas (Naivusis menas) – sąvoka, vartojama apibūdinti vaizduojamojo meno rūšiai, pasižyminčiai vaikišku paprastumu tiek raiškoje, tiek technikoje. Dažnai naivusis menas kuriamas autsaiderių, brutaliojo meno atstovų, t. y. menininkų, neturinčių formalaus meninio išsilavinimo ir ryšių su meno elitu. Naivus menas dažnai painiojamas su naivizmu ir primityvizmu, tačiau pastarosios sąvokos siejamos su profesionaliais menininkais, kuriančiais naiviu stiliumi, pvz., Poliu Gogenu, Michailu Larionovu, Poliu Klė, Sergejumi Zagrajevskiu ir t. t.

Anri Ruso Liūto valgis (apie 1907 m.)

Naivaus meno sąvoka neegzistavo iki XX a. pradžios. Esama skirtingų požiūrių sprendžiant, kurie iki tol kūrę menininkai atitinka šios sąvokos kriterijus. Prie naiviojo meno pripažinimo daug prisidėjo prancūzų dailininkas Anri Ruso. Vėlesnei prancūzų naiviojo meno atstovų kartai, įkvėptai A. Ruso, priklausė Andrė Bušanas, Kamilis Bombua ir Luisas Vivinas. Daugeliu atveju sudėtinga nubrėžti aiškią ribą tarp naivaus meno ir naivizmo. Tarp II ir IV dešimtmečių Europoje išpopuliarėjo nemažai naivaus meno mokyklų, tačiau daugiausia dėmesio naivus menas susilaukė JAV. Komunistinėse Rytų Europos valstybėse naivus menas buvo puoselėjamas kaip liaudies meno išraiška.

Kai kurie naiviojo meno muziejai: Zagrebe (Kroatija, nuo 1952 m.), Jagodinoje (Serbija, 1960), Lucaroje (Italija, 1967), Trebnėje (Slovėnija, 1971), Nicoje (Prancūzija, 1982), Maskvoje (Rusija, 1998), Rygoje (Latvija, 2006).