Atverti pagrindinį meniu

Nadžm ad Dinas al Kubra (pers. نجم‌الدین کبری‎‎ = Najmuddīn-e Kubrā; 11451220 m.) – XIII a. persų sufijų šeichas, gyvenęs Vidurinėje Azijoje, kubravijos sufijų brolijos pradininkas.

Gimė Chivoje (Chorezme), ilgai gyveno Egipte, persiškojo Azerbaidžano mieste Tebrize, o žuvo su savo mokiniai gindamas gimtąjį miestą nuo mongolų antpuolio.

al Kubra išvystė doktriną apie pakilimą šviesos sklaidmenų laiptais ir jungtį su aukščiausiuoju Dievo vardu (ism al-a’zam) paslapties (al-sirr) lygmeniu, į kurį veda teurginė širdies galia (al-himmah). Sufijus išgarsėjo savo mistinėmis vizijomis bei mokymu apie subtilius psichinius žmogaus kūno organus (lata`if), primenančiomis indų čakrų teorijas. Pasak jo, dvasinį pakilimą liudija pasirodančios įvairių spalvų šviesos, kurias galima vadinti atitinkamų būvų ženklais. Al Kubros teigimu, dieviškosios Šviesos pilnatvę norintis pasiekti mistikas yra tos pačios Šviesos dalelė ar kibirkštis, atsikyrusi nuo šaltinio ir ieškanti kelio namo. Gamtinę egzistenciją sudaro „tamsai“ tolygūs susimaišę 4 elementai (žemė, vanduo, ugnis, oras), po kuriais palaidota tikroji žmogaus savastis (vidinė dieviškoji šviesa). Mistiko tikslas – atskirti save nuo elementų ir atskleisti dieviškąją šviesą savyje, kad ši susitiktų su Dievo šviesa.[1]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Uždavinys, Algis 2007. Sufizmas islamo civilizacijoje. Kaunas: Atviros visuomenės studijų asociacija