Našlaitis
Našlaitis – vaikas, kuris turi praradęs vieną ar abu tėvus. Tėvai gali būti mirę, dingę be žinios, palikę vaiką gatvėje ir pan. Našlaičiais laikomi ir įvaikiai, praradę įtėvius.
Anglų kalboje žodis orphan 'našlaitis' reiškia vaiką, kuris yra praradęs abu tėvus. Tuo tarpu vaikas, neturintis vieno tėvo vadinamas half – orphan 'pusnašlaitis'.
Našlaičių dažnis redaguoti
| Žemynas | Kiek procentų vaikų yra visiški našlaičiai |
|---|---|
| Afrika | 11,9 % |
| Azija | 6,5 % |
| Lotynų Amerika ir Karibų jūra | 7,4 % |
- 2001 m. skaičiai iš 2002 m. UNICEF/UNAIDS pranešimo.
Našlaičiai Lietuvoje redaguoti
Lietuvoje našlaičiai iki 18 m. turi teisę gauti našlaičių pensiją. Ją gali gauti ir vyresni žmonės, jei jie pripažinti neįgaliaisiais iki 18 m. ir būdami vyresni yra visiškai ar iš dalies nedarbingi. Įvaikinti našlaičiai ir toliau išlaiko teisę gauti našlaičių pensiją.[1]
Našlaičiai literatūroje redaguoti
Našlaičiai dažnai naudojami literatūroje kaip veikėjai, ypač vaikų literatūroje ir maginėje fantastikoje.
Vaikai be tėvų gali gyventi įdomesnį, mažiau šeimyninių santykių reguliuojamą gyvenimą, patirti daugiau nuotykių ir bėdų. Jie gali būti savarankiški, labiau nusipelnantys užuojautos. Našlaičiai gali ieškoti savo dingusių tėvų, aiškintis savo giminystės ryšius, kas leidžia įdomiau plėtoti kūrinio siužetą. Našlaičio kaip veikėjo panaudojimas leidžia kūrinyje neaprašinėti tėvų, kurie kūriniui gali būti visiškai nereikalingi.
Vaikai našlaičiai dažni folklorinėse ir literatūrinėse pasakose.
Apie našlaičius rašė Čarlzas Dikensas, Markas Tvenas, Roaldas Dalis, J. K. Rowling ir daug kitų garsių rašytojų.