Mykolas Tiškevičius III
| Mykolas Tiškevičius III | |
|---|---|
| |
| Tiškevičiai | |
| |
| Lelija (herbas) | |
| Gimė | 1826 m. gruodžio 4 d. Voložine |
| Mirė | 1897 m. lapkričio 18 d. (70 metų) Romoje |
| Tėvas | Juozapas Mykolas Tiškevičius |
| Motina | Ona Zabielaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Marija Radvilaitė Žiuljeta de Bo |
| Vaikai | Juozapas Jonas Antanas Jadvyga Viktorija Vanda |
 Vikiteka |
Mykolas Tiškevičius III |
Mykolas Tiškevičius (lenk. Michał Tyszkiewicz, 1826 m. Voložine, Baltarusija – 1897 m. lapkričio 18 d. Romoje, Italija) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Lelivos herbo grafas, egiptologas, europinio masto kolekcininkas. 1861 m. gegužės 8 d. Rusijos imperatorius jam ir broliams iš naujo patvirtino grafo titulą.
Biografija redaguoti
._%D0%9C%D0%B0%D1%80%D1%8B%D1%8F_%D0%A2%D1%8B%D1%88%D0%BA%D0%B5%D0%B2%D1%96%D1%87_(%D0%A0%D0%B0%D0%B4%D0%B7%D1%96%D0%B2%D1%96%D0%BB).jpg)
Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos.[1] Tėvas Juozapas Mykolas Tiškevičius. Motina Ona Zabielaitė. Broliai Juozapas Tiškevičius, Jonas Vytautas Tiškevičius, Vladislovas Tiškevičius.
Šeima redaguoti
1849 m. vedė, žmona Marija Radvilaitė (1830–1902), Mikalojaus Radvilos (1801–1853) ir Viktorijos Emilijos Narbutaitės (1800–1855) duktė. Sūnūs Juozapas, Jonas Antanas, dukterys Jadvyga (1857–1920; vyras Adolfas Marijonas Boženiec-Jelovickis), Viktorija Marija (1858–1901; vyras Aleksandras Golonbek-Jazerskis), Vanda (1863–1929; vyras Kazimieras Kleopas Raimundas Suliatickis).
Antroji žmona Žiuljeta de Bo (g. ~ 1840 m.; pranc. Juliette de Beau)
Veikla redaguoti
Paskatintas artimų giminaičių archeologų Konstantino ir Eustachijaus Tiškevičių anksti įsitraukė į kultūrinio gyvenimo sūkurį. 1856 m. tapo Vilniaus archeologinės komisijos tikruoju nariu steigėju-globėju, 1857 m. – Imperatoriškosios archeologijos draugijos Peterburge garbės nariu, o 1859 m. – tikruoju nariu. 1852 m. pritardamas Eustachijaus Tiškevičiaus ketinimui prie Vilniaus mokslo apygardos įkurti muziejų, padovanojo 1003 vienetų monetų ir medalių rinkinį, finansavo vitrinų, skirtų numizmatikai eksponuoti, įstiklinimą, taip pat būtiniausių baldų įsigijimą. 1854 m. Šv. Kazimiero dieną Vilniaus katedrai paaukojo meistriško darbo kieliką, kainavusį 600 auksinių. Kartu žmona rėmė ir Vilniaus teatrą.
1862 m. Londone pirko žymių meistrų drobių, ketino jomis papildyti Biržų ir Gorodoko rinkinius, ši kolekcija turėjo sudaryti Vilniaus meno galerijos pagrindą. Tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti.
Grafas svajojo aplankyti Senovės Egipto žemę. Kelionei rengėsi visapusiškai. Ruošė ginklus, šunis medžioklei, kaupė žinias apie šalį, jos paminklus. Susipažino su graikų geografo ir istoriko Strabono, prancūzų egiptologo Žano Fransua Šampoljono, vokiečių egiptologo Karl Richard Lepsius darbais, kartografo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionės po Siriją, Palestiną, Egiptą aprašymu. Planas buvo įgyvendintas 1861–1862 m. žiemą. Egipte vykdė archeologinius kasinėjimus, bandė skaityti hieroglifų įrašus. Archeologinių kasinėjimu radinius bei gautas dovanų egiptietiškas senienas papildė dar ir pirkiniais. Grįžęs iš Egipto, sukauptą rinkinį padovanojo Luvrui, Vilniaus senienų muziejui ir Logoiske bei Raudondvaryje gyvenantiems giminaičiams.
Paveldėtas iš dėdės Biržų majoratas davė dideles pajamas, todėl norėdamas įgyvendinti aistrą kolekcionuoti senienas, apsisprendė palikti šeimą ir emigravo į Neapolį, vėliau į Romą. Ten tapo įžvalgiu meno žinovu, vienu iškiliausių meno mylėtojų ir jo vertintoju. Apie jį būrėsi patys žymiausi inteligentai – bankininkai, literatai, archeologai, aktoriai, kolekcininkai.
Dvarai redaguoti
Apie 1855 m. pasistatė mūro rūmus vaizdingame gamtos kampelyje ant kalvos, šalia ežero, už varsto nuo Ostrašicos Gorodoko netoli Minsko (Baltarusija). Apstatė juos baldais, kurie anksčiau priklausė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, meno kolekcininkui ir medžiotojui Augustui II (1697–1706 ir 1709–1733 m.). Gorodoko rūmuose turėjo ginklų arsenalą, medžioklės trofėjų, šarvų, panoplijų iš senovinių ginklų. 1863 m. išvykęs gyventi į Neapolį, visą sukauptą turtą paliko Gorodoko ir Astravo (Biržų) rūmuose. Tik dalis grafo ankstyvojo kolekcionavimo periodo rinkinių išliko, iš kurių pavieniai daiktai rado kelią į Lietuvos muziejus.
Nuo 1862 m. antrasis Biržų majorato valdytojas. 1871 m. dėl pablogėjusios sveikatos negalėdamas nuolat gyventi ir prižiūrėti ūkinės veiklos Biržų majorate, kreipėsi į imperatorių, prašydamas leisti perduoti Biržus pilnametystės sulaukusiam vyriausiajam sūnui. Gavęs leidimą, 1872 m. liepos 10 d. perdavė majoratą sūnui Juozapui (1850–1905), o sau užsitikrino pragyvenimą iki gyvenimo pabaigos.
Jo senienų rinkinys 1898 m. buvo parduodas aukcione Paryžiuje. Grafo kolekcijos šedevrai, su kuriais jis nesiskyrė iki pat mirties, pateko į įvairius Amerikos bei Europos muziejus ir papildė juose sukauptą senovės pasaulio kultūrinį paveldą.
Bibliografija redaguoti
- Užmirštasis Egiptas, arba grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraštis (1861-1862). Vilnius: Aidai, 2012.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Mykolas Tiškevičius III. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.
Nuorodos redaguoti