Mykolas Juozapas Romeris

Mykolas Juozapas Romeris
lenk. Michal Jozef Römer
Mykolas Riomeris.jpg
Mykolas Juozapas Romeris (portreto autorius Jonas Rustemas)
Gimė 1778 m. balandžio 14 d.
Kurenecas
Mirė 1853 m. sausio 14 d. (74 metai)
Vilnius, Rusijos imperija
Palaidotas (-a) Romerių giminės koplyčioje Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje
Tėvas Steponas Dominykas Romeris
Motina Ona Pacaitė
Sutuoktinis (-ė) Rachelė de Raes
Vaikai Judita, Henrikas Romualdas Martynas, Filareta Ona, Edvardas Jonas, Severinas Justas Aleksandras, Mykolas Steponas Antanas
Veikla Vilniaus labdaros draugijos vienas steigėjų, Masonų didžiosios ložės „Tobuloji vienybė“ pirmininkas, Vilniaus miesto burmistras.

Mykolas Juozapas Romeris (lenk. Michal Jozef Römer, 1778 m. balandžio 14 d. Kurenecas – 1853 m. sausio 14 d. Vilnius) – Trakų apskrities žemės teismo teisėjas, Vyriausiojo Vilniaus gubernijos teismo laikinojo civilinio departamento ir Vilniaus universiteto teisinės edukacinės komisijos pirmininkas, Trakų ir Vilniaus apskričių bei Vilniaus gubernijos bajorų vadovas, Vilniaus miesto burmistras, Vilniaus labdaros draugijos vienas steigėjų, Masonų ložės „Uolusis lietuvis“ magistras, didžiosios ložės „Tobuloji vienybė“ pirmininkas, Šubravcų draugijos narys.[1][2][3]

BiografijaKeisti

Mykolas Juozapas Romeris gimė 1778 m. balandžio 14 d. Kurenece, Ašmenos paviete Stepono Dominyko ir Onos Pacaitės Romerių šeimoje. Buvo Daugirdiškių, Antazavės, Dembinos ir kitų dvarų bei namo Vilniuje savininkas, Trakų Romerių pakamorių linijos atstovas.[1][2]

Kai buvo keturiolikos metų, neteko tėvo. Vaiką globojo dėdės Damazas Romeris ir Antanas Romeris. Vaikystės metus Mykolas Juozapas Romeris praleido prie Sokulkos veikusiame pensione, nuo 1789 m. – Vilniaus paapygardinėje mokykloje, kuruojamoje LDK vyriausiosios mokyklos.[1] 1802 m. Mykolas Juozapas Romeris buvo išrinktas į Vilniaus gubernijos Vyriausiojo Teismo II departamento pirmininko pareigas, kurias ėjo iki 1814 m.[1][2]

Mykolas Juozapas Romeris 1807 m. įsteigė Vilniaus labdarių draugiją, buvo šios organizacijos tarybos narys ir pavaduotojas bei pirmininkas. 1812 m. Mykolas Juozapas Romeris Napoleono valdžios buvo paskirtas Vilniaus miesto burmistru, taip pat užėmė Laikinosios vyriausybės Teisingumo komiteto nario pareigas.[1][4]

1812–1815 m. Mykolas Juozapas Romeris buvo Trakų apskrities bajorų maršalas, „Šubravcų“ draugijos pirmininkas, priklausė masonų ložei „Uolusis lietuvis“. 1817 m. jis buvo išrinktas Vilniaus gubernijos bajorų maršalu.[1][2][4] 1826 m. už dalyvavimą „Patriotų“ draugijos veikloje buvo suimtas, dvejus metus kalėjo Varšuvos karmelitų vienuolyne, dar dvejus metus Sankt Peterburge, kur Romeris prarado klausą (klausa silpo ir anksčiau). 1830 m. paleistas iš kalėjimo jis sugrįžo į Lietuvą.[1][2]

Tų pačių 1830 m. gruodžio mėn., prasidėjus 1831 m. sukilimui Varšuvoje, Mykolas Juozapas Romeris buvo ištremtas į Voronežą, kuriame išbuvo dvejus metus. Kartu su juo į tremtį keliavo ir šešiolikmetis sūnus Severinas. 1832 m. abu Romeriai iš tremties sugrįžo į Lietuvą, tačiau Mykolą Juozapą Romerį dar dešimt metų sekė policijos žandarmerija.[1][2] . Sugrįžęs Mykolas Juozapas Romeris reguliariai dalyvavo Trakų apskrities seimeliuose. Jo namai, stovėję Bokšto gatvėje, tapo Vilniaus viešojo gyvenimo ir kultūros židiniu. Vasaras Romerių šeima dažniausiai leisdavo Dembinos dvare, kuriame buvo puoselėjamas menas ir muzika.[1][2]

Mykolas Juozapas Romeris mirė 1853 m. sausio 26 d. Vilniuje. Palaidotas Romerių giminės koplyčioje Trakuose.[1][2]

ŠeimaKeisti

1799 m. Mykolas Juozapas Romeris vedė šešiolikmetę Rachelę de Raes, Dembinos ir Kurkliškių dvarų Trakų apskrityje paveldėtoją.[2] Romerių vyriausioji dukra Judita gimė 1800 m., mirė būdama trejų metukų. Antrasis sūnus Henrikas Romeris gimė 1803 m. vasario 7 d., 1828 m. jis nuskendo Daugirdiškių ežere. 1805 m. gimė dukra Ona Filareta, 1806 m. – sūnus Edvardas Jonas Romeris, 1814 m. – sūnus Severinas Justas Romeris, 1816 m. – sūnus Mykolas Steponas Antanas Romeris. Sibiro tremtyje pabuvo du sūnūs – Edvardas Jonas bei Severinas Justas.[1][2]

Mykolo Juozapo Romerio sūnus Edvardas Jonas Romeris tapo dailininku. Jo pėdomis pasekė ir Edvardo Jono sūnūs – žymūs dailininkai Alfredas Romeris (1832–1997 m.) ir Edvardas Matas Romeris (1848–1900 m.).[1][2]

NuorodosKeisti

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 Eugenijus Romeris. Livonijos ir Lietuvos Romerių giminės istorija. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009. ISBN 978-9955-865-19-4
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 Tamara Bairašauskaitė. Mykolas Juozapas Romeris (1778–1853). Bajoro viešoji ir privati erdvės XIX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Lietuos istorijos institutas, 2011. ISBN 978-9955-847-40-3.
  3. Mykolas Juozapas Romeris Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
  4. 4,0 4,1 Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994 m. ISBN 5-417-00676-9.