Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Mutinos mūšis

Data 43 m. pr. m. e. balandžio 21 d.
Vieta Šiaurės Italija
Rezultatas Respublikos pergalė
Priežastis Romos pilietinis karas
Konflikto šalys
Romos respublika Marko Antonijaus pajėgos
Vadovai ir kariniai vadai
Aulas Hircijus
Oktavianas
Markas Antonijus

Mutinos mūšis įvyko 43 m. pr. m. e. balandžio 21 d. tarp Marko Antonijaus ir Romos respublikos pajėgų, kurioms vadovavo Gajus Vibijus Pansa Cetronianas ir Aulas Hircijus, kurie bandė padėti Cezario žudikui Decimui Junijui Brutui Albinui.

Įžanga redaguoti

Praėjus maždaug metams po Julijaus Cezario mirties, nutrūko derybos tarp Romos Senato ir Marko Antonijaus. Jis surinko savo legionus ir išžygiavo prieš Decimą Brutą, Cizalpinės Galijos vietininką.

Markas Antonijus apsupo Decimą Brutą Mutinoje (dabar Modena), į pietus nuo Pado (Po) ant via Aemilia. Pansa buvo išsiųstas iš Romos į šiaurę, kad prisijungtų prie Hercijaus ir Oktaviano pajėgų padėti Decimui Brutui. Balandžio 14 d. Marko Antonijaus legionai susidūrė su Pansos Forum Galoro kaime. Pansos pajėgos buvo sutriuškintos, o generolas mirtinai sužeistas. Vietoj lemiamos pergalės Markas Antonijus patyrė pralaimėjimą, nes išsekusias jo karių gretas užpuolė Hircijaus vadovaujamas pastiprinimas.

Mūšis redaguoti

Praėjus šešioms dienoms po Forum Galoro mūšio, dvi armijos susitiko Mutinos apylinkėse. Ten buvo ir konsulo Hircijaus pusėje kovojo Oktavianas. Antonijus vėl pralaimėjo, bet Hircijus žuvo palikęs armiją ir respubliką be lyderio. Oktavianui atiteko velionio legionai.

Pasekmės redaguoti

Greitai po mūšio Bolonijoje buvo sudaryta taika ir susikūrė Antrasis triumviratas, sudarytas iš Oktaviano, Marko Antonijaus ir Lepido. Jie užmiršo nesutarimus ir atsigrežė prieš Cezarį užmušusius senatorius. Vėliau Oktavianas susidorojo su kitais triumvirato nariais ir tapo pirmuoju imperatoriu, bet Mutinoje jis pirmąkart pasireiškė kaip politinė jėga su kuria reikia skaitytis. Be šios pergalės jis nebūtų pripažintas Cezario įpėdiniu.