Mahometas

Arabų politinis lyderis ir islamo įkūrėjas
(Nukreipta iš puslapio Muchamedas)
Straipsnių serija

Islamas
IslamasAllah1.png
Islamo terminų žodynas
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Mahometas (dar rašoma Muhamadas, Muchamadas, Muhammadas, arab. محمد = Muḥammad, apie 570 m. balandžio 20 d. Mekoje – 632 m. birželio 8 d. Medinoje) – islamo pradininkas, pranašas, per kurį Alachas perdavė Koraną. Taip pat diplomatas, prekiautojas, filosofas, oratorius, įstatymų leidėjas, reformatorius ir karinis lyderis. Maiklo H. Harto sudarytame įtakingiausių pasaulio istorijos asmenybių sąraše Mahometas užėmė pirmąją vietą.

To paties laikotarpio nepriklausomų šaltinių apie Mahometo gyvenimą ir veiklą nėra. Svarbiausiu šaltiniu apie Mahometo kaip pranašo veiklą musulmonai bei orientalistai laiko Koraną. Koranas buvo surinktas ir surašytas apie 20 metų po Mahometo mirties.

Mahometo gyvenimasKeisti

JaunystėKeisti

 
Mahometas sprendžia nesutarimą dėl Juodojo akmens vietos Kaaboje. Miniatiūra iš Rašido ad Dino „Metraščių rinkinio“.

Mahometas (pilnas vardas Abū al-Qāsim Muḥammad ibn ʿAbd Allāh ibn ʿAbd al-Muṭṭalib ibn Hāshim)[1] gimė apie 570 m.[2][3] Mekoje.[4] Jo gimimo diena (Maulidas) tiksliai nežinoma, bet manoma, kad ji buvo trečią mėnesį pagal Musulmonų kalendorių. Jis priklausė Benu Hašim klanui iš Kvurayšų genties. Mahometo šeima buvo viena kilmingiausių Mekoje, bet ne tokia klestinti jam gyvenant. Tradicija teigia, kad Mahometas gimė Dramblio metais. Taip jie pavadinti dėl nepavykusio Mekos sunaikinimo, kurį norėjo atlikti Jemeno karalius Abraha, savo armijoje turėjęs dramblių.[5][6][7] XX a. istorikai mano, kad tai galėjo būti 568 ar 569 m.

Mahometo tėvas Abdula ibn Abdas al-Mutalibas mirė beveik 6 mėnesiai prieš jam gimstant.[8] Pasak Islamo tradicijos, netrukus po gimimo jis buvo pasiųstas pas beduinus, nes dykumoje geresnės sąlygos kūdikiams, bet kai kurie vakarų istorikai atmeta šio teiginio istoriškumą.[9] Mahometas pirmus du metus praleido su pamote (aukle) Halima ir jos vyru. Mahometo motina Amina bint Vab mirė, kai jis buvo šešerių metų ir jis tapo našlaičiu.[9] Iki aštuonių metų Mahometą globojo jo senelis iš tėvo pusės Abdas al Mutalibas iki jo mirties. Pasak škotų istoriko W. Montgomery Watt globėjai nesirūpino jaunesniais genties nariais VI a. Mekoje. Buvo žiūrima, kad Mahometas nebadautų, o daugiau globėjai nelabai galėjo padaryti, nes genčiai sekėsi prastai.

Būdamas paauglys jis su dėde kelis kartus lankėsi Sirijoje, kad išmoktų verslo. Islamo tradicija teigia, kad Mahometui buvo 9 ar 12 metų, kai keliaudamas su Mekos karavanu jis sutiko krikščionių vienuolį ar atsiskyrėlį Bahira. Teigiama, kad šis numatė Mahometo tapimą Dievo pranašu.

Labai mažai žinoma apie Mahometo vėlyvąją paauglystę. Informacija fragmentuota, sunku atskirti tikrovę nuo legendų. Žinoma, kad jis tapo pirkliu ir dalyvavo prekyboje tarp Indijos vandenyno ir Viduržemio jūros.[10] Dėl sąžiningumo jis buvo vadinamas „al-Amin“ (arabų k.: الامين t. y. patikimu) ar „al-Sadiq“ (teisingu)[11] ir į jį būdavo kreipiamasi kaip į nešališką arbitrą. Jo reputacija paskatino 40 metų našlę Khadiją pasiūlyti 25 metų Mahometui santuoką. Jis sutiko ją vesti, visi šaltiniai rodo, kad santuoka buvo laiminga.

Po kelių metų, pasak Mahometo biografo Ibn Išako, Mahometas dalyvavo įstatant Juodąjį Akmenį į Kaabos sieną 605 m. Šis akmuo buvo išimtas renovuojant Kaabą. Mekos vadai nesutarė, kuriam iš klanų turėjo tekti garbė įstatyti akmenį. Jie nutarė, kad tai nuspresti turi pirmas pro vartus praėjęs žmogus. Tas vyras buvo 35 metų Mahometas. Tai įvyko 5 metai prieš angelui Gabrieliui apsireiškiant. Mahometas paprašė audeklo ir padėjo Juodąjį akmenį į centrą. Klanų vadai nešė audeklo galus, o Mahometas įstatė akmenį. Taip buvo patenkintas visų garbės troškimas.

Islamo pradžiaKeisti

Mahometas pasitraukdavo į vienumą į Hiros uolą Džabal al-Nouro kalne dykumoje už kelių kilometrų nuo Mekos, kur kelias savaites per metus meldėsi. 610 m. jam prisisapnavo sapnas (pagal kitą teigimą – patyrė viziją). Jis pamatė antgamtinę būtybę (teigiama- Gabrielių), kuri liepė jam deklamuoti duotą tekstą bei pavadino jį Dievo Pasiuntiniu (rasul Allah). Šis tekstas dabar sudaro pirmus penkis posmelius iš Korano 96 suros (skyriaus). Išsigandęs Mahometas grįžo į namus, kur žmona Kadidža jį įkalbėjo (pagal kitus šaltinius – nusprendė pats) apsilankyti pas jos pusbrolį nestoriečių šventiką Varaką bin Naufalą, pastarasis patvirtino, kad vizija tikrai buvo Dievo siųstas angelas.

Kelerius metus šis įvykis tebuvo artimų žmonių pokalbių tema, o apie 612 m. vizijos neva vėl prasidėjo. Jis girdėjo neaiškius garsus, kurie ilgainiui įgaudavo prasmę. Pagal Koraną, jam buvo prisakyta neskubinti įvykių bei neskubėti atskleisti savo žinių.

Pasak islamo tradicijos, Mohamedo žmona Kadidža pirmoji patikėjo, kad jis yra pranašas. Po to sekė jo dešimties metų amžiaus pusbrolis Ali ibn Abi Talibas, šeimos draugas Abu Bakras, Mohameto įsūnis Zaydas ibn Harita. Praėjus trejiems metams po pirmosios vizijos, Mahometas pradėjo viešai pamokslauti 613 m., teigdamas, kad „Dievas yra vienas“, kad žmogaus tikėjimas (dīn) yra visiškas paklusimas ir atsidavimas (islām) Jam, kad jis pats yra Dievo pranašas, kaip ir Adomas, Nojus, Abraomas, Mozė, Jėzus ir kt. Korane pabrėžiama būtinybė neprieštarauti pranašams ir kaip sunkiai nubausti iki Mahometo buvusiais pranašais netikėję žmonės. Iš pradžių Mahometo idėjos Mekos bendruomenėse buvo pajuokiamos ar ignoruojamos. Jis turėjo nedaug pasekėjų, kurie buvo iš trijų pagrindinių grupių: stambių pirklių jaunesni sūnūs ir broliai, praradę ar neįgiję svarbios padėties savo gentyse asmenys ir siplni bei apsaugos neturintys užsieniečiai.[12]

Pasak Ibn Saad, pasipriešinimas Mohametui prasidėjo kai jis pasmerkė stabų garbinimą ir Mekos protėvių pradėtą politeizmą. Tačiau Korano analizė teigia, kad pasipriešinimas kilo vos Mahometui pradėjus pamokslauti. Kai jo pasekėjų skaičius išaugo Mahometas tapo grėsme vietinėms gentims ir Mekos valdovams, kurių klestėjimas priklausė nuo Kaabos garbinimo, o Mahometas grasino savo monoteizmu tam padaryti galą. Mekos politeizmo tradicijų atmetimas ypač užkliuvo jo paties genčiai kurayšams, nes jie buvo Kaabos sergėtojai.[12] Galingi pirkliai bandė įtikinti jį nustoti pamokslauti: Mahometui buvo pasiūlyta gera vieta jų tarpe ir gera santuoka. Jis atmetė abu pasiūlymus.

Islamo tradicija išsamiai aprašo Mahometo ir jo pasekėjų patirtas skriaudas. Sumaja bint Kabata, svarbaus Mekos pirklio Amr ibn Hišamo vergė, buvo pirmoji islamo kankinė (arab. k. شهيد‎ šahīd, tiesioginė prasmė „liudytojas“). Jos vergvaldys pasmeigė ją su ietimi, kai ji atsisakė išsižadėti islamo. Bilalas ibn Rabahas, juodaodis vergas, mirė nuo Umaja ibn Kalafo kankinimu, kai šis uždėjo akmenį ant jo krūtinės, nes neišsižadėjo islamo.

    Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

615 m. kai kurie Mahometo pasekėjai pabėgo į Aksumą ir įkūrė nedidelę koloniją, kurią saugojo krikščionių imperatorius Arma. Ibn Saadas mini dvi tokias migracijas. Pasak jo, dauguma musulmonų grįžo į Meką prieš Hidžą, o antroji emigrantų banga susitiko su Mahometu Medinoje. Ibn Hišamas ir Tabaris kalba tik apie vieną musulmonų migraciją. Abu šaltiniai sutinka, kad Mahometas pasiūlė savo pasekėjams vykti į krikščionišką Aksumą dėl persekiojimų Mekoje. Pasak Tabario pateikto Urvos laiško, musulmonai iš Etiopijos grįžo, kai musulmonų pozicijos sustiprėjo ir į jį atsivertė tokie svarbūs Mekos gyventojai kaip Umaras ir Hamza.[13] Al-Vakidi pirmasis pamini kitą priežastį, kurią Ibn Saadas ir Tabaris pakartoja, but apie tai neužsimena Ibn Hišamas ar Ibn Išakas.[14] Al-Vakidi teigia, kad musulmonai grįžo iš Aksumo dėl „Šėtoniškųjų eilių“. Mahometas, tikėdamasis pagaliau susitaikyti su savo gentimi, paskelbė eiles, kurios pripažino trijų Mekos deivių egzistavimą ir nurodė, kad jos yra Dievo dukros. Kitą dieną Mahometas atsižadėjo eilių skatinamas Gabrielio ir tvirtino, kad eiles pašnibždėjo pats Šėtonas. Vietoj atmestų eilių buvo pasiūlyta tų trijų deivių pajuoka.[15] Pasak Al-Vakidi, Mekos valdovų ir Mahometo susitaikymas paskatino musulmonus grįžti iš Aksumo. Jiems grįžus Gabrielis paskelbė, kad tos eilės nėra Dievo apreiškimo dalis. Garsūs islamo istorikai neigė šį epizodą dėl skirtingų priežasčių Malikas ibn Anas, al-Šafi'i, Ahmad ibn Hanbalas, Al-Nasa'i, Muhamedas al Bucharis, Abu Davood, Al-Navavi ir kiti vadino Al-Vakidį melagiu ir klastotoju.[16][17][18][19] Vėliau ši istorija susilaukė pripažinimo tam tikrose grupėse, bet pasipriešinimas šitam epizodui tęsėsi, kol dabartiniai musulmonai ortodoksai visiškai atmetė jo tikroviškumą.

617 m. Banu Makzumo ir Banu Abd-Šamso klanai iš kuraišo genties pradėjo viešą Banu Hašimo klano, jų prekybos varžovo, boikotą, nes šis saugojo Mahometą. Boikotas truko tris metus, bet nepasiekė savo tikslų. Tuo metu Mahometas galėjo pamokslauti tik per šventus piligrimystės mėnesius, kai visos nesantaikos tarp arabų būdavo sustabdomos.

619 m. mirė Mahometo žmona Kadidža bei dėdė Abu Talibas, tad tie metai vadinami „Sielvarto metais“. Po Abu Talibo mirties genties vadu ta aršus Mahometo priešas Abu Lahabas. Apsauga Mahometui buvo atšaukta ir jam iškilo pavojus. Bet kas galėjo nužudyti Mahometą nebijodamas klano keršto. Mahometas aplankė svarbų Taifo miestą ieškodamas gynėjo. Jo pastangos buvo nesėkmingos ir įstūmė į didesnį fizinį pavojų. Mahometas buvo priverstas grįžti į Meką. Mekos gyventojas Mutimas ibn Adis (ir Banu Navfalo genties apsauga) padėjo Mahometui įžengti į gimtąjį miestą.[20]

Daug žmonių aplankydavo Meką verslo reikalais ar kaip piligrimai į Kaabą. Mohametas tuo pasinaudojo, kad surastų naujus namus sau ir savo pasekėjams. Po kelių nesėkmingų derybų jam nusišypsojo sėkmė sutikti kelis vyrus iš Jatribo (dabar Medina).[20] Jiems buvo žinomos monoteizmo ir pranašo sąvokos, nes Jatribe buvo žydų bendruomenė.[20] Jatribiečiai taip pat tikėjosi Mahometo ir jo tikėjimo padedami įgyti pranašumą prieš Meką. Jie pavydėjo Mekai dėl jos kaip piligrimystės centro svarbos. Įvairių Medinos genčių nariai atsivertė į islamą. Kitų metų birželį 75 Medinos musulmonai atvyko į Meką susitikti su Mahometu. Slapta naktį susirinkę jie davė „Antrą al-Akabos priesaiką“. Po priesaikų Akaboje Mahometas įtikinėjo musulmonus persikelti į Mediną. Kaip ir migracijos į Aksumą atveju, kuraišai bandė sustabdyti musulmonus, bet daugeliui jų pavyko išvykti.

HidžraKeisti

Hidžra yra Mahometo ir jo pasekėjų migracija iš Mekos į Mediną 622 m.[21] Ši kelionė žymi musulmonų kalendoriaus pradžią. 622 m. birželį Mahometas sužinojo apie sąmokslą jį nužudyti ir slapta išvyko iš Mekos į Mediną už 450 km.[22] Dvylika svarbių Medinos klanų kreipėsi į Mahometą dėl jo neutralumo prašydami, kad jis būtų svarbiausias arbitras. Medinoje jau šimtą metų vyko kova tarp jos arabų ir žydų bendruomenių. Skerdynės ir keršto siekis už jas, ypač po Buato mūšio, kuriame dalyvavo visi klanai, parodė, kad principas akis už akį nebetinka. Reikėjo žmogaus su autoritetu, kuris išspręstų klanų ginčus.[23] Medinos atstovai prisiekė, kad miestiečiai priims Mahometą į savo tarpą ir fiziškai gins.[20] Mahometas liepė tol jo pasekėjams vykti į Mediną, kol jų beveik neliko Mekoje.

Medinoje Mahometui pavyko suvienyti konfliktuojančias gentis, ir po aštuonerių metų kovos su Mekos bendruomenėmis, jo pasekėjai, kurių dabar buvo apie dešimt tūkstančių, Meką įveikė. 632 m., po savo „atsisveikinimo piligrimystės“ grįžęs į Mediną, Mahometas susirgo ir mirė. Iki šio laiko dauguma Arabijos gyventojų buvo atsivertę į islamą.

Mahometo gyvenimo įvykių sekaKeisti

    Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Esamasis laikas, šaltiniai - pats Koranas
Jei galite, sutvarkykite.

Šioje chronologijoje surašyti pagrindiniai pranašo Mahometo gyvenimo įvykiai. Visos datos apytikslės.

Data Įvykis Aprašymas
570 m. Mahometo gimimas Mahometas ibn Abdula gimė „dramblio metais“. Jo tėvas, Abdula ibn Abdul-Mutalibas mirė prieš jam gimstant, o jo motina Amina bint Vahb greitai jį atidavė žindyvei vardu Halima.
575 m. Grąžintas motinai Būdama įsitikinusi, kad jaunasis Mahometas apsėstas demono, Halima grąžino jį motinai. [24]
577 m. Motinos mirtis Po motinos mirties Mahometą pasiėmė senelis, Abd al-Mutalibas, o po jo mirties – jo dėdė iš tėvo pusės, Abu Talibas.
595 m. Vedybos su Kadidža Mahometas vedė savo turtingą du kartus išsiskyrusią tolimą pusseserę Kadidžą, kuri vėliau tampa jo pirmąja pasekėja. Iš ankstesnių santuokų ji jau turi du sūnus ir dukterį, o nauja jos sąjunga su „nereikšmingu“ Mahometu yra tokia kontroversiška, kad vos neišprovokuoja kruvino konflikto.[25]
610 m. Pirmasis „apreiškimas“ Mahometas patiria tai, ką palaiko pirmuoju kitapusinio pasaulio aplankymu, kurį vėliau įvardija kaip angelą Gabrielių ir apreiškimą nuo Alacho. Pirmiausia jis galvojo, kad gali būti apsėstas demono ir bandė įvykdyti savižudybę, bet buvo sustabdytas angelo.[26]
613 m. Islamas skelbiamas viešai Pirmą kartą viešai skelbti islamą Mahometas pradėjo Mekoje. Jo pamokslai buvo sutikti skeptiškai, o jis pats buvo apkaltintas „senolių pasakojimų“ plagijavimu.[27] Vienas iš jo aršiausių kritikų yra jo paties dėdė, Abu Lahabas, kuris Korane yra tiesiogiai keikiamas.[28] Mekos gyventojai prašo stebuklų, bet Mahometas jų nepadaro.
615 m. Trintis su Kuraišu Mahometo „gėdingos“ atakos [29] prieš gimtąjį pagonių tikėjimą sukėlė trintį tarp jo sekėjų ir Kuraišo. Mahometas leido musulmonams palikti Arabiją ir keliauti į Abisiniją, o pats tuo tarpu lieka ir pamokslauja toliau.
619 m. Kadidžos mirtis Jo turtingos ir vienintelės žmonos Kadidžos mirtį netrukus sekė jo dėdės ir gynėjo Abu Talibo mirtis. Neilgai trukus jis paprašė Abu Bakro jo šešiametės dukros rankos.
619 m. Šėtoniškos eilės Mahometas patyrė apreiškimą, pagal kurį pripažino pagonių Mekos gyventojų deives Alat, Manat ir al-Uzza. Tai išgirdę Mekos gyventojai džiūgauja. Vėliau, nurodydamas į tariamą angelo Gabrieliaus vizitą, Mahometas išsižada savo žodžių ir tvirtina, kad tie žodžiai buvo iš velnio.
620 m. Burakas ir nakties kelionė Mahometas tvirtino, kad jis buvo nuneštas į Jeruzalę, o po to – į Rojų ant mitologinio skraidančio žirgo, vardu Burakas,[30] ir susitiko kitus pranašus. Šeštame danguje jis sutinka Mozę, kuris verkia, nes danguje bus daugiau musulmonų, nei žydų.[31]
622 m. Hidžra Didėjant priešiškumui tarp pagonių ir Mekos musulmonų, Mahometas ir jo sekėjai pabėga į Mediną, taip pažymėdami Hidžros eros islamo mėnulio kalendoriuje pradžią ir tuo pačiu grįsdami kelią Mahometo metamorfozei iš pamokslininko į politinį ir karinį lyderį.
622 m. Santuokos panaudojimas su Aiša Mahometas panaudoja santuoką (lytiškai santykiauja) su Aiša, savo devynių metų nuotaka. Pradžioje, kai Mahometas prašė Aišos rankos, Abu Bakras prieštaravo.[32]
624 m. Nahlos antpuolis Mahometas įsako 7-ą Karavano antpuolį prieš Mekos pagonis – antpuolį, kuris žymės smurto islamo vardu pradžią. Jis buvo įvykdytas vieno iš keturių šventųjų mėnesių, kurių metų kovos buvo uždraustos, metu. Mekos karavano vadas buvo nužudytas, du kiti – paimti belaisviais.
624 m. Badro mūšis Po karavanų antpuolių Mekos gyventojai nusprendžia atkeršyti. Nors ir stipriai viršijami skaičiumi, musulmonai sumuša Mekos pagonis, nužudydami mažiausiai septyniasdešimt, o dar septyniasdešimt paimdami belaisviais išpirkai.[33] Tarp karo belaisvių yra Al Nadiras, pasakotojas ir poetas, kuris išjuokė Mahometą. Mahometo įsakymu Ali nukerta Al Nadirui galvą.[34] Mahometas taip pat įsako įmesti kitus dvidešimt keturis belaisvius į Badro šulinį.[35]
624 m. Žydų Kainukos genties išvarymas Sulaužydamas ankstesnę sutartį, Mahometas ir musulmonai apgula žydų Kainukos gentį. Iš pradžių Mahometas ketina išžudyti visus vyrus,[36] tačiau išklausęs aistringų Abdula bin Ubei maldavimų jis konfiskuoja jų turtą ir išveja juos iš Medinos.
625 m. Uhudo mūšis Antras mūšis tarp Mekos gyventojų, vedamų Abu Sufijano ir musulmonų. Kadangi musulmonų tikslas prisiplėšti buvo didesnis, nei pergalės troškimas,[37] šį kartą Mekos pagonys sumušė Medinos musulmonus, o pats Mahometas buvo sužeistas Kalid ibin al-Valid atakos metu.
625 m. Žydų Nadiro genties apgultis ir išvarymas Musulmonai apgulė žydų Nadiro gentį, kuri pasidavė po dviejų savaičių. Mahometas konfiskavo jų ginklus ir išvarė juos iš Medinos.
627 m. Tranšėjos mūšis Tranšėjos mūšis net nebuvo tikras mūšis, bet dvi savaites trukusi apgultis. Išgirdęs apie besiartinančias dideles Mekos pajėgas, Mahometo bendražygis, Salmanas iš Persijos, patarė jam aplink šiaurinę Medinos dalį iškasti tranšėjas, kad Mekos pajėgos negalėtų patekti į musulmonų teritoriją. Mekos pajėgos, nepasiruošusios apgulčiai, pasitraukė po dviejų savaičių.
627 m. Žydų Kuraišų genties genocidas Po Tranšėjos mūšio Mahometas apkaltino žydų Banu Kuraišo gentį jį išdavus. Moterys ir jauni, lytinės brandos nesulaukę vaikai, buvo paimti į nelaisvę, kad būtų parduoti vergų turguose žirgams ir ginklams pirkti,[38] o visi lytinės brandos sulaukę vyrai Mahometo paliepimu buvo nukirsdinti.[39]
628 m. Hudabijos sutartis Mahometas ir jo vyrai bando atlikti piligrimystę į Meką. Mekos gyventojai išveda savo pajėgas už miesto sienų ir ten sutinka Mahometą. Mahometas ir Mekos gyventojai sudaro Hudabijos sutartį – dešimties metų paliaubas.
628 m. Haibaro užėmimas Mahometas ir musulmonai apgula Haibaro oazę. Besipriešinantys nužudomi, o moterys ir vaikai laikomi karo grobiu. Žydų vadas Kinana yra kankinamas ir nužudomas, o jo jauną žmoną Safiją Mahometas pasiima sau.
628 m. Apnuodijimas Haibare Tuoj pat po Haibaro užėmimo Mahometui ir jo vyrams žydų moteris Zainab bint al-Harit patiekia apnuodyto ėriuko mėsą ir jie apserga. Mahometas ją išklausinėjo[40] ir nubaudė mirtimi.[41]
630 m. Mekos užėmimas Musulmonai užima Meką. Mahometas įjoja į Kaabą raitas ant kupranugario ir pradeda rečituoti Korano eilutes, tuo tarpu jo vyrai Kaabos viduje šalina ir griauna viską, ką laiko stabų garbinimu. Tai yra pirma ne musulmonų šventoji vieta, priverstinai paverčiama mečete.
630 m. Mahometas valdo Arabiją Musulmonai nugali Hunain mūšyje prieš beduinų Havazin gentį ir užimą Taifą. Tai padarydami jie paima didelį karo grobį, kurį sudaro 6000 moterų ir vaikų bei 24000 kupranugarių. Nuo šiol Mahometas valdo Arabiją.
631 m. Visi arabai atsiverčia į islamą Mahometas išsiunčia (dabar jau atsivertusį) Kalidą ibin al-Validą ir kitus karius į likusias nemusulmoniškas Arabijos gentis, priverstinai jas atversdamas į islamą.[42]
631 m. Tabuko reidas Tabuko ekspedicija buvo pirmas musulmonų agresijos aktas prieš krikščionis. Du trečdaliai krikščioniško pasaulio bus nukariauti prieš gerokai pirmuosius gerokai pavėluotus ir silpnus kryžiaus žygius. Mahometui atvykus į Tabuką, Bizantijos būriai jau buvo pasitraukę. Vietiniai krikščionių lyderiai yra priversti mokėti džizją ir pasiduoti islamo valdymui.
632 m. Atsisveikinimo piligrimystė Užbaigęs piligriminę kelionę Mahometas pasako savo įžymųjį pamokslą, kuris žymi užkariavo žygių prieš krikščionis ir zoroastriečius pradžią.
632 m. Mahometo mirtis Paskutines savo dienas Mahometas leidžia kartu su Aiša jos name, kur jis ir toliau dalina nurodymus ir keikia krikščionis bei žydus.[43][44] Atsirėmęs į jos krūtinę,[45] jis miršta liepos 8-ą dieną. Ali (Mahometo žentas ir pusbrolis) praneša, kad po mirties Mahometo penis buvo erekcijos būsenos.[46]

Taip pat skaitykiteKeisti

LiteratūraKeisti

 

Vikiteka

IšnašosKeisti

  1. Muhammad Archyvuota kopija 9 February 2017 iš Wayback Machine projekto. Encyclopedia Britannica Retrieved 15 February 2017
  2. Conrad, Lawrence I. (1987). „Abraha and Muhammad: some observations apropos of chronology and literary topoi in the early Arabic historical tradition1“. Bulletin of the School of Oriental and African Studies 50 (2): 225–40. doi:10.1017/S0041977X00049016. 
  3. (2003) The Oxford Dictionary of Islam. ISBN 978-0-19-512558-0. Tikrinta 19 June 2012.
  4. (2002) Muhammad: Prophet of Islam (en). Tauris Parke Paperbacks. ISBN 9781860648274. Tikrinta 12 May 2019.
  5. Marr J.S., Hubbard E., Cathey J.T. (2014): The Year of the Elephant. figshare. doi:10.6084/m9.figshare.1186833 Retrieved 21 October 2014 (GMT)
  6. The Oxford Handbook of Late Antiquity; edited by Scott Fitzgerald Johnson; p. 287
  7. Muhammad and the Origins of Islam; by Francis E. Peters; p. 88
  8. Meri, Josef W. (2004). Medieval Islamic civilization. Routledge. ISBN 978-0-415-96690-0. Tikrinta 3 January 2013.
  9. 9,0 9,1 Watt, „Halimah bint Abi Dhuayb Archyvuota kopija 3 February 2014 iš Wayback Machine projekto.“, Encyclopaedia of Islam.
  10. Berkshire Encyclopedia of World History (2005), v. 3, p. 1025
  11. (1998) Muhammad the final messenger, 1998, India: Islamic Book Service. ISBN 978-81-85738-25-3.
  12. 12,0 12,1 Watt, The Cambridge History of Islam (1977), p. 36
  13. Horovitz, Josef (1927). „The Earliest Biographies of the Prophet and Their Authors“. Islamic Culture 1 (2): 279–284. doi:10.1163/157005807780220576. 
  14. "Muḥammad", Encyclopaedia of Islam, Second Edition. Edited by P. J. Bearman, Th. Bianquis, C. E. Bosworth, E. van Donzel, W. P. Heinrichs et al. Brill Online, 2014
  15. The Cambridge Companion to Muhammad (2010), p. 35
  16. W.N. Arafat (1976), New Light on the Story of Banu Qurayza and the Jews of Medina, Journal of the Royal Asiatic Society of Great Britain and Ireland, p. 101–107 
  17. Rizwi Faizer (31 October 2005), Medieval Islamic Civilization: An Encyclopedia, Routledge, p. 754, ISBN 978-1-135-45596-5, <https://books.google.com/books?id=c1ZsBgAAQBAJ&pg=PA754> 
  18. Muhammad in History, Thought, and Culture, ABC-CLIO, 25 April 2014, p. 279, ISBN 978-1-61069-178-9, <https://books.google.com/books?id=2AtvBAAAQBAJ> 
  19. Sayyid Saeed Akhtar Rizvi (1975), The Quran and Hadith, p. 109, ISBN 978-9976-956-87-0, <https://books.google.com/books?id=mDqtAgAAQBAJ&pg=PA109> 
  20. 20,0 20,1 20,2 20,3 Buhl, F.; Welch, A.T. (1993). "Muḥammad". Encyclopaedia of Islam. 7 (2nd ed.). Brill. pp. 360–376. ISBN 978-90-04-09419-2. 
  21. Muhammad Mustafa Al-A'zami (2003), The History of The Qur'anic Text: From Revelation to Compilation: A Comparative Study with the Old and New Testaments, pp. 30–31. UK Islamic Academy. ISBN 978-1-872531-65-6.
  22. Muhammad Mustafa Al-A'zami (2003), The History of The Qur'anic Text: From Revelation to Compilation: A Comparative Study with the Old and New Testaments, p. 29. UK Islamic Academy. ISBN 978-1-872531-65-6.
  23. Watt, The Cambridge History of Islam, p. 39
  24. Guillaume, Alfred, The Life of Muhammad: A Translation of Ibn Ishaq’s Sirat Rasul Allah. Oxford University Press, 1955. ISBN 0-1963-6033-1; p. 72.
  25. LIFE OF MAHOMET. Volume II. Chapter 2,WIlliam Muir, [Smith, Elder, & Co., London, 1861], pg. 15-17 23-24
  26. …Bet po kelių dienų Varaka mirė ir Dieviškasis Įkvėpimas taip pat kurį laiką aprimo, o pranašas (Mahometas) tapo toks liūdnas, kad, mes girdėjome, jog jis ketino kelis kartus mestis nuo aukštų uolų viršūnių, tačiau kiekvieną kartą, kai jis pakildavo į uolos viršūnę, kad nuo jos nušoktų, prieš jį pasirodydavo Gabrielius ir sakydavo: „O, Mahometai! Tu tikrai esi Alaho Apaštalas tiesoje“ ir jo širdis nurimdavo, jis nusiramindavo ir grįždavo namo. Ir kai tik įkvėpimo šaltinis ilgesniam laikui liaudavosi, jis elgdavosi taip pat, bet kai tik pasiekdavo viršūnę, vėl pasirodydavo Gabrielius ir sakydavo tą patį, kaip ir anksčiau.“ – http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-9/Book-87/Hadith-111/
  27. Tokie dalykai mums buvo žadėti mums ir mūsų tėvams iš anksčiau! Tai ne kas kita, kaip senolių padavimai!“ – http://quranx.com/23.83?Context=3
  28. „…Abu Lahabo galia pražus, pražus ir jis pats. Jo turtai ir nauda jo neišgelbės. Jis bus panardintas į liepsnojančią ugnį, o jo žmonai, nešiojančiai malkas, bus uždėtas palmės plaušų apynasris.…“ – http://quranx.com/111.1-5?Context=3
  29. Francis Edwards Peters, Muhammad and the Origins of Islam, SUNY Press, p.169
  30. "…Tada man buvo duotas baltas gyvūnas, kuris buvo mažesnis už mulą ir didesnis už asilą. " (Išgirdęs tai Al-Džarudas paklausė, "Ar tai buvo Burakas, o Abu Hamza? „ Aš, (t. y. Anas) atsakiau teigiamai). Pranašas sakė: „Gyvūno žingsnis (buvo toks platus, kad) siekė tolimiausią jo matomą tašką. Jis nešė mane, o kartu vyko ir Gabrielius, kol mes pasiekėme artimiausią dangų.…“ – http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-5/Book-58/Hadith-227/
  31. „…Kai aš jį palikau, jis (t. y. Mozė) verkė. Kažkas jo paklausė – 'Ko tu verki?' Mozė atsakė – 'Aš verkiu, nes po manęs buvo nusiųstas (kaip pranašas) jaunas vyras, kurio sekėjai įžengs į Rojų skaitlingesni, nei mano sekėjai.'…“ – http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-5/Book-58/Hadith-227/
  32. ….Pranašas paprašė Abu Bakro Aišos rankos vedyboms. Abu Bakras atsakė – „Bet aš esu tavo brolis. „….“ – http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-7/Book-62/Hadith-18/
  33. ….Badro (mūšio) dieną Pranašas ir jo bendražygiai padarė pagonims 140 vyrų nuostolį, iš kurių septyniasdešimt buvo paimti į nelaisvę, o septyniasdešimt – nužudyti…..“ – http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-4/Book-52/Hadith-276/
  34. Jake Neuman – God of Moral Perfection; A Stark Message from God for All Mankind – (2008) Blackwell, p. 211
  35. ….jis [Mahometas] įsakė daugiau nei dvidešimt asmenų, o kitame hadise jų suskaičiuojama dvidešimt keturi, netikinčiųjų iš Kuraišo įmesti į Badro šulinį…..“ – http://quranx.com/Hadith/Muslim/USC-MSA/Book-40/Hadith-6870/
  36. Tabari, vol. VII, 86.
  37. Alahas tikrai išpildė jums savo pažadą, kai jūs, su Jo leidimu beveik buvote sutriuškinę savo priešą, – kol jūs nesudrebėjote ir nesusiginčijote dėl tvarkos, ir nepaklusote jai, kai buvote pastatyti prieš (grobį), kurio geidėte. Tarp jūsų yra tų, kurie seka šiuo pasauliu ir tų, kurie geidžia Būsimojo. Tada Jis nukreipė jus nuo priešų, kad jus išbandytų, bet Jis jums atleidžia: nes Alahas pilnas malonės tiems, kurie tiki.“ – http://quranx.com/3.152?Context=3
  38. Haykal, Muhammad Husayn (Author). Al-Faruqi, Ismail Raji (Translator). (2002). The Life of Muhammad. (p. 338). Selangor, Malaysia: Islamic Book Trust.
  39. Tafsir Ibn Kathir – The Campaign against Banu Qurayzah
  40. Alaho apaštalas pasiuntė paklausti Zainab – "Kas tave sukurstė padaryti, ką padarei? " Ji atsakė – "Tu padarei mano žmonėms tai, ką padarei. Tu nužudei mano tėvą, mano dėdę ir mano vyrą, todėl aš tariau sau – "Jei tu esi pranašas, tu būsi perspėtas; o kiti sakė – „Jei tu tik karalius, mes tavęs atsikratysime. „.“ – Ibn Sa’d p. 252
  41. …Alaho apaštalas (tebūnie jam taika ir Dievo palaima) tada davė dėl jos [žydės] nurodymus ir ji buvo nužudyta…“ – http://quranx.com/Hadith/AbuDawud/USC-MSA/Book-39/Hadith-4496/ ir http://quranx.com/Hadith/AbuDawud/USC-MSA/Book-39/Hadith-4498/
  42. Ibn Ishaq, 645–646
  43. ….Tada jis [Mahometas] įsakė padaryti tris dalykus. Jis liepė – "Išvarykite pagonis iš Arabijos pusiasalio; gerbkite ir duokite dovanų kitų šalių pasiuntiniams, kaip ir mane matėte elgiantis. " (Papasakojo bin Jubairas, perpasakotojas sakė, kad Ibn Abas nieko nesakė apie trečiąjį paliepimą, arba sakė „Aš jį pamiršau. „)“ – http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-5/Book-59/Hadith-716/
  44. Papasakojo Aiša ir Ibn Abas: savo mirties patale Alaho Apaštalas užsidėdavo ant veido paklodę, o kai jam pasidarydavo karšta, jis ją nusiimdavo. Būdamos tokios būklės (užsidengdamas ir nusidengdamas paklodę) jis sakė: „Teprakeikia Alahas krikščionis ir žydus, nes jie stato šventyklas ant savo pranašų kapų. „ (Tuo) jis norėjo perspėti (musulmonus) ką anie (t. y. krikščionys ir žydai) darydavo.“ – http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-4/Book-56/Hadith-660/
  45. „…'Aiša pridūrė: Jis mirė mano eilės metu mano namuose. Alahas pasiėmė jį pas Save, kai jo galva buvo tarp mano krūtinės ir kaklo, o jo seilės buvo sumaišytos su mano seilėmis.…“ – http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-7/Book-62/Hadith-144/
  46. ….Abulfeda pamini, kad Ali, kuris plovė jo kūną po mirties, sušuko – "O pranaše, tavo penis yra nukreiptas į dangų! „ (in Vit. Mohammed. p. 140)…..“ – Edward Gibbon, [[[:Šablonas:Reference archive]] „The Decline and Fall of the Roman Empire“], Vol. 9 Footnote 175