Motiejūnų koplyčia

56°04′13″š. pl. 24°38′24″r. ilg. / 56.070334°š. pl. 24.640089°r. ilg. / 56.070334; 24.640089

Motiejūnų koplyčia

Savivaldybė	Pasvalio rajonas
Gyvenvietė	Motiejūnai (Pasvalys)
Statybinė medžiaga	akmenų mūras
Pastatyta (įrengta)	1848 m.
Stilius	liaudies architektūra

Motiejūnų koplyčia – koplyčia su laidojimo rūsiu, stovinti Motiejūnų kaimo kapinėse, Pasvalio rajone, 1 km į pietus nuo kelio 3110 Papyvesiai–Krinčinas–Gulbinėnai . Motiejūnų kapinės įsikūrusios prie ištuštėjusio kaimo žvyrkelio, priešais vienkiemį, netoli Upytės upelio. Jos užima 0,24 ha, yra riboto laidojimo. Teritorija priklauso Gulbinėnų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijai.^[1]

Būklė redaguoti

Koplyčia neveikianti, nuo sovietmečio buvusi apleista. Gulbinėnų bendruomenės pastangomis gaivinama jos istorija. 2016 m. sutvarkytas kiauras stogas (uždėta nauja skarda), užsandarintas rūsys, kuriame išlikę palaidojimų. Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 2560 koplyčia įrašyta į lankytinų objektų sąrašą.^[2]

Istorija redaguoti

Koplyčia pastatyta 1848 m. Aleksandro Vereščinskio rūpesčiu. 1850 m. suteiktas vyskupo indultas.^[2]^[3] 1860 m. prie Krinčino parapijos paminėtos dvi koplyčios: Daujėnų ir Motiejūnų.^[4]

Į Motiejūnų koplyčią sakyti pamokslų atvykdavo Krinčine 1866–1872 m. vikaravęs poetas Antanas Vienažindys.^[3] Jis buvo mylimas parapijiečių: „…Kai nuvažiuodavo Motiejūnų koplyčion laidoti numirėlio, tai iš kažin kur subėgdavo svietas klausyties pamokslo… Vyrai, pametę arklius žagrėj, sulėkdavo.“^[5]

Į koplyčią melstis traukė Motiejūnų, Gulbinėnų, Berčiūnų, Ruopiškių, Ličiūnų, Varžų, Šukionių žmonės. Koplyčios raktai buvo „pakapinio“ Liongino Šukio žinioje. Vietos žmonių dar menama koplyčią pastačiusi Gulbinėnų dvaro ponia Eugenija Varašinskienė, jos pačios siuvinėtas altoriaus užtiesalas su monograma „EW“. Keleto arklių traukiamais vežimais iš Rygos į koplyčią buvo atvežti metaliniai karstai su balzamuotais kūnais. Rūsyje buvo trys karstai – grafo, grafienės ir grafaitės, kol neatsirado ketvirtas, medinis, prelato Jono Ladigos. Susikūrus Gulbinėnų parapijai, bažnytinės pamaldos vyko buvusių dvaro rūmų „palociaus“ didžiojoje salėje. Mišias laikė prelatas, kuris buvo grįžęs iš sovietinių lagerių. Vėliau prelatas iš koplyčios rūsio buvo perlaidotas naujosiose Gulbinėnų kapinėse. Ilgainiui koplyčios rūsyje palaikai buvo išniekinti. Po karo Gulbinėnų dvare buvo įsikūręs garnizonas, kurio kareiviai, pasakojama, landžiojo į koplyčios rūsį. Neramiais pokario metais į koplyčią vyko procesijos su vėliavomis, vainikais laidoti žuvusiųjų.

Architektūra redaguoti

Koplyčia priekiniu fasadu orientuota į rytus, priešingą pusę nuo kelio ir sodybos, dirbamų laukų ir upelio link. Akmenų mūro tvoroje čia įrengta raudonų plytų dekoratyvinė arka su geležiniais varteliais, kaltais vietinio kalvio Alekso Pugžlio. Įėjimas į rūsį įrengtas iš lauko, prie galinės sienos prigludusiame priestatėlyje.

Koplyčios sienos sumūrytos iš lauko riedulių, manoma, vietinių meistrų. Statinys stačiakampio plano, be apsidės. Dvišlaičio stogo kraige įtaisytas metalinis kryžius. Virš dvivėrių įėjimo durų po stogeliu – vieta varpeliui. Vidinė patalpa vienanavė, yra išlikęs medinis altorius. Virš altoriaus buvusi vieta Nukryžiuotojo paveikslui, šalia – masyvioms žvakidėms. Yra klausykla, suolai, „viškos“ giedotojams. Koplyčią supa antkapiai su geležiniais ir akmeniniais kryžiais.