Mokymasis miegant

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Hipnopedija (gr. hypnos 'miegas' + paideia 'mokymas') – mokymo metodika, kai informacija į žmogaus atmintį patenka ir joje įsitvirtina jam miegant, klausantis dėstytojo balso arba jo įrašo. Mokymo metodas, jo taikymo veiksmingumas nėra išsamiai ištirtas; Vakarų mokslininkų nepripažįstamas, neigiamas.

Hipnopedija Kinijoje ir Indijoje žinoma nuo senų laikų. Hipnopedijos funkcionavimą bei metodus tyrė TSRS psichologai XX a. 3 dešimtmetyje (A. M. Sviadošč, pagrindęs kompromisinę hipnotinio miego teoriją, vėliau L. A. Bliznečenko). Vakarų psichologai (Č. Saimonas ir kiti) hipnopedijos taikymą laiko ribotu.

Rusijos psichologas Vladimiras Raikovas, vėliau ir D. Kertis sukūrė autorines hipnopedijos metodikas, taiko psichoterapeuto praktikoje. Rusų hipnologas K. I. Platonovas išskyrė raporto ir budėjimo režimo skirtumus: šis žvelgiant iš funkcinės bei lokalizacijos pusės yra pastovus. Pasak Platonovo, jis gali būti izoliuotas nuo kai kurių smegenų ląstelių veiklos, o raportas gali būti susietas su bet kokia veikla, jo specifiką lemia eksperimentatoriaus asmenybės ypatumai.

Šaltiniai

Psichologijos žodynas Archyvuota kopija 2007-10-09 iš Wayback Machine projekto. (rus.)