Mokslinis tyrimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mokslinis tyrimas – mokslo tiriamoji veikla; metodiška naujų žinių, atradimų paieška, jų sisteminis dokumentavimas ir mokslinis publikavimas (moksliniai darbai, pvz., moksliniai straipsniai). Mokslinio tyrimo objektu gali būti daugelis gamtos ir visuomenės gyvenimo objektų bei reiškinių. Tik nedaugelio sričių (pvz., Dievo buvimo klausimo) kai kurie (ne visi) šaltiniai nepriskiria prie galimų mokslo tyrimų temų. Pagal savo pobūdį tyrimai gali būti teoriniai, taikomieji ir kt.

Biochemijos laboratorija

Konkrečių mokslinių tyrimų metu yra vertinami tam tikros srities empiriniai duomenys, dėsningumai (įvykiai, kurie kartojasi arba gali būti atkartoti esant tam tikrom aplinkybėm), paremtas konkuruojančių hipotezių sudarymu ir atmetimu tų, kurios prieštarauja stebėjimams. Todėl tyrinėjimo sąlygos ir eiga turi būti dokumentuojama. Gauti rezultatai yra apibendrinami formuluojant teoriją. Mokslo istorijoje nereti atvejai, kuomet tuos pačius duomenis skirtingai aiškina dvi ar daugiau skirtingų teorijų, tačiau ilgainiui neteisingas alternatyvas paprastai paneigia vėlesni tyrimai.

Mokslas yra nedogmatiškas: jo rezultatai iš anksto nežinomi ir paprastai neplanuojami. Rezultatai turi būti atkartojami. Mokslinių tyrimų rezultatai skelbiami publikacijose, sąlygos ir aksiomos turi būti dokumentuoti. Pateikiami visi naudoti šaltiniai, įskaitant žodžiu ar raštu suteiktas nuorodas, jei jos esminės.

Rūšys

Straipsnio tekstas ar jo dalis yra teisės akto ar jo fragmento kopija, kurią dar reikia pritaikyti Vikipedijai. Pritaikykite pateiktą medžiagą Vikipedijai – perrašykite enciklopediniu stiliumi, apibendrinkite ar pan. Galite pateikti pasiūlymų diskusijose.

Fundamentiniai moksliniai tyrimai – eksperimentiniai ir (arba) teoriniai pažinimo darbai, atliekami siekiant visų pirma įgyti naujų žinių apie reiškinių esmę ir (arba) stebimą tikrovę, tuo metu neturint tikslo konkrečiai panaudoti gautų rezultatų.

Taikomieji moksliniai tyrimai – eksperimentiniai ir (arba) teoriniai darbai, atliekami norint gauti naujų žinių ir pirmiausia skiriami specifiniams praktiniams tikslams pasiekti arba uždaviniams spręsti.

Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra – sisteminga kūrybinė gamtos, žmogaus, kultūros ir visuomenės pažinimo veikla ir jos rezultatų panaudojimas.

Tyrimų vieta

Tyrimų vieta priklauso nuo mokslo srities. Gamtos mokslų tyrimai paprastai atliekami laboratorijose.

Mokslas gali būti praktikuojamas visur. Tam tikriems tyrimams yra reikalinga brangi įranga. Ji paprastai būna universitetuose, institutuose, laboratorijose. Kai kada ji yra unikali, ir tik tarptautinio bendradarbiavimo dėka įsteigta (pvz., CERN, ISS). Šalia valstybinių, viešųjų mokslo įstaigų mokslinius – netgi ir fundamentinius tyrimus – atlieka privačių įmonių laboratorijos (pvz., IBM, kur dirbo itin daug fizikos Nobelio laureatų). Reikšmingą įnašą sukūrė pavieniai žmonės, dirbę savo lėšomis, smalsumo dėlei – pvz., broliai Humboldt, James George Frazer. Taip pat Albert Einstein, 1905 m. (kai parašė reikšmingiausius savo darbus) buvo tik 3 klasės patentų biuro pareigūnas ir neturėjo jokio mokslinio statuso ar pareigybės.

Mokslinių tyrimų etika

Mokslinėje sistemoje kartkartėmis pasireiškia ir neigiamos tendencijos, bloginančios mokslinių tyrimų kokybę bei menkinančios gautų išvadų patikimumą. Labiausiai paplitę yra įvairūs etikos pažeidimai – duomenų klastojimas, šališkumas, nepagrįstos išvados ir kt.

Duomenų falsifikavimas: palyginus su daugeliu kitų gerų profesijų, mokslininkas (taip pat ir doktorantas) turi daugiau galimybių klastoti savo darbo rezultaltus. Efektyvi priemonė prieš falsifikavimą yra reikalavimas straipsniuose atskleisti visą informaciją, reikalingą bandymui pakartoti. Jei kitos laboratorijos nesugeba gauti panašių rezultatų, paprastai kyla įtarimai. Jei falsifikacija įrodoma, ją paskelbę (kai kada ir kiti) moksliniai žurnalai paprastai vėliau nebespausdina tokio mokslininko darbų.

Šališkumas: ypač biomedicinos mokslo šakoje pasitaikė atvejų, kai skelbiamais rezultatais siekiama paremti tam tikrą nuomonę (pvz., apie vaistų, psichotropinių priemonių, svaigalų, tabako poveikį). Dažnai mokslininkai yra finansiškai suinteresuoti, nes dirba atitinkamo suinteresuoto asmens (pvz., tabako gamintojo bendrovėje, yra asmens konsultantai, kitaip gauna naudos iš asmens ar pan.). Todėl, pvz., biomedicinos srities žurnalai iš savo autorių reikalauja deklaruoti galimą interesų konfliktą. Tam tikri rezultatai taip pat gali būti reikalingi įvairioms ideologijoms (fanatizmui, fašizmui, stalinizmui) paremti arba pateisinti. Nors net ir diktatūros režimo metu atsiranda išdrįsusių pasipriešinti mokslininkų (Nikolajus Vavilovas, Džordanas Bruno ir kt.), visgi paprastai tokiais laikais gali būti paskelbiama daug vyraujančiai ideologijai reikalingas išvadas pateikiančių darbų.

Nepagrįstos išvados: nepagrįstas išvadas paprastai skatina išankstinis nusistatymas norint paremti kokią teoriją ar prielaidą. Rėmimasis anksčiau paskelbtais moksliniais darbais nėra klaida, nes tokiuose darbuose pateikiamas ir gautų išvadų pagrindimas. Tačiau ne klaida ir bandyti ankstesnių autorių gautus rezultatus paaiškinti kitaip. Rėmimasis nežinomo turinio darbu (tarkim, radus apie jį nuorodą kitame straipsnyje) paprastai laikomas etikos pažeidimu.

Asmeniškumas, vertinant mokslinius darbus: siekiant darbų įvertinimo neutralumo, darbai skelbiami recenzuojamuose mokslo žurnaluose, kur jie prieš tai vertinamai 2-3 nepriklausomų ekspertų. Sektinas recenzavimas (angl. peer review) yra toks, kai nei autorius nežino kas recenzentai, nei recenzentai kas autorius (angl. double - blind). Jei šalis pernelyg maža ir nepriklausomų recenzentų rasti nepavyksta, darbus stengiamasi skelbti už valstybės ribų (net jei mokslo lygis ten ir ne aukštesnis). Asmeniškumas taip pat gali pasireikšti ir renkant kandidatą mokslininko pareigoms užimti. Šiuo atveju neutralumo siekiama skelbiant atvirus konkursus atsakingoms pareigoms užimti.