Modika

komuna Italijoje

Modika (it. Modica) – Italijos miestas Sicilijoje, Ragūzos provincijoje.

Modika
it. Comune di Modica
Modikos panorama
Modika
Modika
36°51′0″ š. pl. 14°46′0″ r. ilg. / 36.85000°š. pl. 14.76667°r. ilg. / 36.85000; 14.76667 (Modika)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Italijos vėliava Italija
Regionas Sicilija Sicilija
Provincija Ragūzos provincija
Meras Antonino Buscema
Gyventojų (2011) 55 341
Plotas 290,77 km²
Tankumas (2011) 190 žm./km²
Altitudė 296 m
Pašto kodas 97015
Tel. kodas 0932
Tinklalapis www.comune.modica.gov.it
Vikiteka Modika
Miesto globėjas (-ai) Šv. Jurgis

Istorija redaguoti

Pasak Tukidido, miestas buvo įkurtas 1360 ar 1031 m. pr. m. e. ir jame gyveno sikelai VII a. pr. m. e. Jis tikriausiai buvo Sirakūzų pavaldinys. Modiką romėnai užėmė po Egadijos salų mūšio su Kartagina per Pūnų karus 241 m. pr. m. e. kartu su visa Sicilija. Modika tapo vienu iš 35 decuman („savaime pasidavusių“) ir buvo išnaudojama pretoriaus Vereso[1]. Miestas tapo municipija. Jį kaip toli nuo kranto esantį Sicilijos miestą mini Plinijus Vyresnysis ir Klaudijus Ptolemėjus. Po to jį mini Ravenos geografas[2] Silijus Italikas greta Netum (Dabar Noto Antikas), tad manoma, kad jie buvo kaiminystėje.[3]

Pietų Sicilija tapo krikščioniška kai Apaštalas Paulius įkūrė Sirakūzų vyskupystę 61 m. Bizantijos generolas Belisarijus 535 m. išvijo ostgotus ir vietiniai graikai išsilaikė iki lotynizacijos XI a., valdant normanams. 845 m. Modiką užėmė arabai ir mini kaip Mudiqah. 1091 m. juos išvijo visą Siciliją užėmė Rodžerio I normanai.

1296 m. valdant Kiaramončių šeimai Modika tapo grafystės, kuri valdė trečdalį Sicilijos, kalė savo monetas ir turėjo kitų privilegijų, sostine. 1693 m. didelis žemės drebėjimas apgriovė miestą.

1860 m. Modika tapo Italijos karalystės dalimi ir išliko rajono centru iki 1926 m., kai buvo prijungta prie Ragūzos provincijos.

Galerija redaguoti

Išnašos redaguoti

  1. Ciceronas, In Verrem, 1, III, 51
  2. Plin. iii. 8. § 14 ; Ptol. iii. 4. § 14; Geogr. Rav. v. 23.
  3. Sil. Ital. xiv. 268.