Miliūnai (Apsas)

Kitos reikšmės – Miliūnai (reikšmės).

Miliūnai (bltr. Мілюнцы, rus. Милюнцы) – kaimas vakarų Baltarusijoje: Vitebsko srities Breslaujos rajono Apso apylinkėje. Apima istorinį Pelekų bažnytkaimį.

Miliūnai Мілюнцы
Kaimo sodyba
Miliūnai 55°31′43″ š. pl. 26°45′57″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė	Baltarusija
Sritis	Vitebsko sritis
Rajonas	Breslaujos rajonas
Gyventojų (2009)	108
Vikiteka	Miliūnai

Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

Istorija

Kaimas susideda iš dviejų gyvenviečių: senojo Pelekų dvaro su bažnyčia ir palei buvusį geležinkelį išaugusios Miliūnų gyvenvietės. Ir katalikų bažnyčia, ir kaimo mokykla tebevadinamos Pelekų, pastarojoje dėstoma lietuvių kalba. Valstiečių išlaikoma lietuviška pradinė mokykla žinoma 1905–1909 m., po to jos finansavimu rūpinosi „Saulės“ draugija. 1910 m. mokykla uždaryta, toliau ji veikė slaptai. Nuo XX a. pab. kaimas yra vadinamas Miliūnais, jis įeina į lietuvių gyvenamą arealą.

Rusijos imperijos laikais Miliūnai ir Pelekai įėjo į Breslaujos apskritį ir priklausė Kauno gubernijai, vėliau – Lenkijai ir Baltarusijos TSR. Šiandieninis kaimas išsidėstęs nuošaliau nuo rajono svarbesnių kelių, tarp Apso ir Drūkšių. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo nutiestas siaurasis Dūkšto–Drujos geležinkelis, su prie dabartinio kaimo buvusia stotele Pelikanai. Apie 1980 m. geležinkelis demontuotas.

Bažnyčia

Pelekų Šv. Dvasios Nužengimo medinė bažnyčia buvo žinoma jau 1714 m., nuo 1834 m. parapijai priklausė ir mūrinė koplyčia Osaniškiuose. Nuo 1846–1926 m. – Žemaičių vyskupijoje, įėjo į Novoaleksandrovsko dekanatą. 1907 m. pastatyta nauja mūrinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Tai dviejų bokštų neogotikinis statinys, su išmatavimais plane 18х35 m. 1904–1910 m. ir 1928–1836 m. kas trečią sekmadienį pamaldos vyko lietuviškai. Šventoriuje palaidoti lietuvių kunigai – Katalikų bažnyčios istorikas, literatas Adomas Žeimys-Žeimavičius ir Izidorius Budrys. Ant akmeninio paminklo pastarajam iškaltas lietuviškas užrašas: Pelikų Bažnyčios Įsteigėjui Izidoriui Budriui (1848–1905). Dėkingi parapijiečiai.

Pokaryje bažnyčia buvo uždaryta, 1949–1990 m. joje įrengti sandėliai, o vėliau – garažai. XX a. pabaigoje grąžinta tikintiesiems. Kelerius metus vyko atstatymo darbai, kol 1994 m. šventovė konsekruota naujai. Dabar ji priklauso Vitebsko vyskupijos Vidžių dekanatui.

Bažnyčios interjeras

• 
• 
• 

Dvaras

Anksčiau dvarvietė vadinosi Papuniai (lenk. Popunie) ir buvo nedidelės seniūnijos centru. Pirmasiais valdytojais buvo Mafonų šeima. Vienas iš paveldėtojų – Steponas Mafonas – įstojo į Jėzuitų ordiną ir 1631 m. valdas užrašė vienuoliams jėzuitams. Po 1773 m. jos atiteko Breslaujos raštininkui Antanui Kvintai. Vėliau dvaras perėjo į Pelikanų giminės rankas (Vaclovas Pelikanas buvo Vilniaus universiteto rektorius). Vietovę imta vadinti savininkų vardu – Pelikanais (lenk. Pelikany). Apylinkių lietuvių valstiečiai šį vardą kiek supaprastino ir dvarvietę vadino Pelekais arba Pelikais.

Šalia dvaro rūmų tyvuliuoja 0,28 km² Pelekų (Pelikanų) ežeras. (Didžiausias gylis – 11 m, ilgis – 0,93 km, didž. plotis – 0, 43 km. Dugnas durpingas).

Literatūra

• Kudirka J. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra. – Vilnius: LLKC, 1997

Nuorodos

• Kaimas nuotraukuose