Michailas Lazarevas

Michailas Lazarevas
M. Lazarevo graviūra (~1835 m.)
Gimimo vardas	Михаил Петрович Лазарев
Gimė	1788 m. lapkričio 14 d. Vladimiras, Rusijos imperija
Mirė	1851 m. balandžio 23 d. (62 metai) Viena, Austrijos imperija
Palaidotas (-a)	Sevastopolio Šv. Vladimiro katedros kripta
Tautybė	rusas
Tėvai	Henrietta Gavan Henry Shackleton
Sutuoktinis (-ė)	Jekaterina fan de Flit
Vaikai	3 sūnūs, 3 dukterys
Veikla	keliautojas, jūrų karvedys
Žymūs apdovanojimai
Šv. Jurgio ordinas Šv. apaštalo Andriejaus ordinas Šv. Vladimiro ordinas Šv. Aleksandro Neviškio ordinas Baltojo erelio ordinas Pirties ordinas Šv. Liudviko ordinas Išganytojo ordinas
Vikiteka	Michailas Lazarevas

Michailas Lazarevas (rus. Михаил Петрович Лазарев; g. 1788 m. lapkričio 14 d. – 1851 m. balandžio 23 d.) – Rusijos keliautojas, jūrų karvedys, admirolas, vienas iš Antarktidos atradėjų.

Biografija

Gimė dvarininkų šeimoje Vladimire. 1800 m. pradėjo mokslus jūros kadetų korpuse, 1803 m. gavo gardemarino laipsnį. Tada Michailas Lazarevas buvo išsiųstas į Angliją, ten penkerius metus anglų laivais plaukiojo po Atlanto vandenyną. Grįžęs 1808 m. iš Anglijos gavo mičmano laipsnį, paskirtas į Baltijos laivyną. Dalyvavo karuose prieš švedus ir prancūzus.

M. Lazarevo pirmosios ekspedicijos aplink pasaulį maršrutas

1813–1816 m. Michailas Lazarevas leidosi į savo pirmąją didelę ekspediciją. Jis vadovavo fregatai „Suvorovas“, kuri apiplaukė pasaulį. Ekspedicijos tikslas buvo jūros keliu pasiekti Rusų Ameriką. Iš Kronštato 1813 m. spalio 9 d. išplaukęs laivas pro Baltijos jūrą ir skersai Atlanto vandenyną 1814 m. balandžio 21 d. pasiekė Rio de Žaneirą. Iš ten „Suvorovas“ pasuko į rytus ir rugpjūčio 14 d. prisišvartavo prie Australijos krantų. Tada ekspedicija iš pietų į šiaurę kirto Ramųjį vandenyną, pakeliui atradę iki tol nežinomą salą (ją Lazarevas pavadino Suvorovo atolu), kol lapkritį pasiekė Aliaską. Ten laivas peržiemojo, pasikrovė naujų krovinių ir 1815 m. liepą patraukė pagal vakarinius Amerikos krantus. Vėliau „Suvorovas“ ilgai stovėjo Kaljao uoste, kur Michailas Lazarevas vedė prekybinius ir diplomatinius pokalbius. Tada pro Dreiko sąsiaurį ekspedicija aplenkė pietinę Amerikos dalį ir skersai Atlanto vandenyno (sustojant tik Fernando de Noronijos salose) patraukė link Europos ir sėkmingai grįžo į Kronštatą.

1819–1921 m. Michailas Lazarevas ir Fadėjus Belingshauzenas vadovavo dvejoms fregatoms „Mirnyj“ ir „Vostok“, kurios, kirtusios iš šiaurės į pietus Atlanto vandenyną, įplaukė į subantarktinius vandenis, o galiausiai 1820 m. sausio 28 d. pasiekė ir Antarktidos žemyną (ankstesnės ekspedicijos dėl ledkalnių prasibrauti iki pat žemyno nesugebėdavo).

1822–1825 m. Michailas Lazarevas vėl paskirtas vadovauti ekspedicijai į Rusijos Ameriką. Jam pavesta regata „Kreiser“, o jo broliui Andriejui – šliupas „Ladoga“. Ekspedicija panašiu maršrutu sėkmingai pasiekė Aliaską, įvykdė krovinių mainus ir grįžo atgal į Kronštatą.

Už nuopelnus Navarino mūšyje (1827 m.) Michailas Lazarevas pakeltas į kontradmirolus. Nuo 1833 m. – viceadmirolas, vyriausiasis Juodosios jūros laivyno ir uostų vadas. Nuo 1843 m. – admirolas.

Bibliografija

Po Michailo Lazarevo mirties išleisti jo „Dokumentai“ (Документы, 3 t. 1952–1961 m.).

Atminimas

Michailo Lazarevo vardu pavadinta:

• Lazarevo jūra prie Rytų Antarktidos krantų,
• Lazarevo šelfinis ledynas Rytų Antarktidoje,
• Lazarevo įlanka prie Antarktidos krantų,
• Lazarevo kyšulys Nevelskojaus sąsiauryje,
• Lazarevo kalnai Antarktidoje,
• Lazarevskojė – Sočio miesto dalis,
• Lazarevas – miesto tipo gyvenvietė Chabarovsko krašte,
• Lazarevo atolas arba Mataiva Tuamotu salyne,
• Lazarevas ir Novolazarevskaja – rusų poliarinės stotys Antarktidoje,
• gatvės, aikštės, tiltai, skersgatviai įvairiuose Rusijos miestuose.