Miško Kranjec
| Miško Kranjecas slovėn. Miško Kranjec | |
|---|---|
| |
| Miško Kranjecas apie 1930 metus | |
| Gimė | 1908 m. rugsėjo 15 d. Velika Polanoje, Austrijoje-Vengrijoje |
| Mirė | 1983 m. birželio 8 d. (74 metai) Liublianoje, Slovėnija |
| Tėvas | Mihaelis Kranjecas |
| Motina | Marija Pucko |
| Veikla | slovėnų rašytojas, žurnalistas ir politikas |
 Vikiteka |
Miško Kranjec |
Miško Kranjecas (slovėn. Miško Kranjec, tikrasis vardas Mihaelis Kranjecas, slovėn. Mihael Kranjec; veng. Krányecz Mihály, 1908 m. rugsėjo 15 d. Velika Polanoje, Austrijoje-Vengrijoje – 1983 m. birželio 8 d. Liublianoje, Slovėnija) – slovėnų rašytojas, žurnalistas ir politikas.
Biografija redaguoti
Kilo iš pasiturinčios valstiečių šeimos, apsuptos neturtingos kaimiškos aplinkos. Tėvas buvo Mihaelis Kranjecas vyresnysis. Motina – Marija Pucko. Miško Kranjecas gimė Velikos Polanos miestelyje, tuometinėse slovėnų žemėse, dabartinėje Vengrijoje.
Po pagrindinės mokyklos baigimo gimtinėje, pradėjo mokytis Liublianos gimnazijoje. Rašyti pradėjo būdamas dar gimnazistas ir 17 metų išleido pirmąjį trumpų apsakymų rinkinį.
Po gimnazijos baigimo pasiryžo slavistikos studijoms, tačiau jas metė, nes pasišventė rašymui ir žurnalistikai, vėliau – politikai. Okupacijos laikotarpiu Prekmurjoje buvo vienas pasipriešinimo okupacijai organizatorių; kai daugiau nebegalėjo dalyvauti legaliai, tapo partizanu. Jo jaunesnysis brolis, partizanas, Naci Kranjecas mirė Dachavoje.
Po karo Miško Kranjecas tapo Parlamento nariu, tačiau daugiausia, neskaitant rašymo, užsiėmė žurnalistika ir leidimu, be to buvo Cankaro leidyklos ir Slovėnų bendrinės kalbos instituto direktoriumi. Taip pat daugelį metų leidyklos „Prešereno draugijos“ redaktoriumi.
Darbai redaguoti
Rašė trumpas apysakas, apsakymus ir romanus, kurie tarpusavyje sudaro visumą. Darbuose pateikiama daug apmąstymų ir meilė savajam pasaulio supratimui. Kranjeco kūrybinis darbas apima tokias temas: žmogus ir žemė, sezoninis darbininkas ir proletaras, prieškarinis kapitalizmas ir pokarinės socialistinės aplinkybės ir dalyvavimas NOB, kurio organizatoriumi buvo Prekmurjoje. Labiausiai žinomi autobiografiniai darbai yra romanai „Jaunystė pelkėje“ („Mladost v močvirju“) (1962), „Ryto mirgėjimas“ (1968) („Svetlikanje jutra“) ir dar vienas išskirtinai geriausių jo darbų „Dėdės man sakydavo“ („Strici so mi povedali“) (1974).
Taip pat kūrė trumpas apybraižas, socialinio pobūdžio apsakymus, noveles ir romanus (Prekmurskos regiono) tematika. Išliko žinomi darbai „Kapianovi“ (1938), „Povest o dobrih ljudeh“ (1940), „Pod zvezdo“ (1951). Remiantis kai kuriais jo darbais yra sukurti filmai. Nuo 1953 metų buvo [Slovėnijos mokslo ir meno akademijos nariu.
Bibliografija redaguoti
- Težaki (1932);
- Sreča na vasi (1933);
- Os življenja (1935);
- Kapitanovi (1938);
- Povest o dobrih ljudeh (1940);
- Tihožitja in pejsaži (1945);
- Majhne so te stvari (1947);
- Pod zvezdo (1951);
- Imel sem jih rad (1953);
- Čarni nasmeh (1956);
- Macesni nad dolino (1957);
- Mesec je doma na Bladovici (1958);
- Kruh je bridka stvar (1959);
- Za svetlimi obzorji (1960–1963);
- Mladost v močvirju (1962);
- Otroci čigavi ste (1964);
- Zlata kočija (1967);
- Svetlikanje jutra (1968);
- Strici so mi povedali (1974);
- Izbrana mladinska beseda (1979).
Nuorodos redaguoti
- Apie Miško Kranjecą Archyvuota kopija 2009-11-19 iš Wayback Machine projekto..