Mezolitas (iš gr. μεσος = viduryje, vidurinis; λιθος = akmuo), vidurinis akmens amžius – archeologinis laikotarpis po paleolito. Terminą 1865 m. pavartojo Džonas Lubokas.

Periodizavimas redaguoti

Mezolitas yra visuomenės raidos laikotarpis, apimantis holoceno epochos preborealio, borealio ir atlančio periodus (8000–5500/5300 m. pr. m. e.).

Iš dalies mezolitas įsiterpia tarp dviejų skirtingų klimato laikotarpių: driaso III ir atlančio.

Materialiosios kultūros raidos požiūriu mezolitas yra tarp mikrolitų ir keramikos dirbinių atsiradimo, ūkio požiūriu – tarp labiausiai išplėtoto miškų zonos pasisavinamojo ūkio ir gamybinio ūkininkavimo pradžios, visuomeninės raidos požiūriu – tarp klajoklių medžiotojų, žvejų ir maisto rinkėjų bendruomenių ir sėsliųjų gyvulių augintojų ir žemdirbių bendruomenių susidarymo (neolito revoliucija). Mezolito laikotarpiu žmogus kaip biologinė būtybė prisitaikė gyventi pakitusioje gamtinėje (dažn. miškų) aplinkoje.

Lietuvoje redaguoti

Lietuvoje mezolitas apima 80005000 m. pr. m. e. laikotarpį. Skirstomas į ankstyvąjį (8 tūkstantmetis pr. m. e.), vidurinį (7 tūkstantmetis pr. m. e.) ir vėlyvąjį (6 tūkstantmečio pr. m. e. pirmoji pusė); per archeologinius tyrimus juos atitinka tam tikri holoceno stratigrafiniai lygiai.

Ankstyvojo laikotarpio gyvenvietėms priskiriami titnaginių dirbinių tipai su ryškiais vėlyvojo paleolito bruožais ir nedidele dirbinių mikrolitizacija. Laikotarpį atspindi preborealyje dar gyvavusi vėlyvoji Svidrų kultūra:

Kundos kultūra, arba Puli kultūra:

Maglemosės kultūra:

Antrasis laikotarpis sietinas su ankstyvojo mezolito Nemuno kultūrai būdingais titnaginiais dirbiniais – čia jau ryški mikrotitizacija;

Šio tipo dirbintų pradėjo rastis dar preborealio pabaigoje, visas savo ypatybes jie įgijo borealyje.

Trečiasis laikotarpis susijęs su vėlyvuoju mezolitiniu Nemuno (Janislavicų kultūra) titnaginių dirbinių tipu vėlyvajame borealyje ir atlantyje:

Be trikampių mikrolitų, jau gausiai aptinkama trapecijų ir lancetų. Ypač paplinta trapecijos, kurios Europoje plito borealio ir atlančio laikotarpių sandūroje; jos rodo, kad prasideda vėlyvasis mezolitas. Pastarasis dirbinių tipas ypač suklesti ir išplinta pirmojoje ir vėliau klesti antrojoje atlančio pusėje –jau ankstyvajame neolite.

Verslai redaguoti

Gyventojai vertėsi medžiokle, medžiojo miškų ir jūros pakrančių gyvūnus; jie naudojo kaulinius ietigalius, strėlių antgalius, durklus, kirvius su koto skyle. Žvejybai naudojo žeberklus, ietigalius su įstatomais titnaginiais ašmenėliais, vientisus kaulinius meškerių kabliukus, peikenas; tinklus pynė iš liepos karnų sukamų virvių. Medžioti padėjo prijaukintas šuo.

Būstas redaguoti

Žmonės gyveno įgilintuose ovalo formos pastatuose su židiniais. Tokių pastatų liekanų aptikta Paramelio gyvenvietėje – 3 (Varėnos rajono savivaldybė), Varėnės gyvenvietėje – 2, Rėkučių gyvenvietėje – 1 (Švenčionių rajono savivaldybė). Būstų statybai naudojo titnaginius kirvius, odai išdirbti – titnaginius gremžtukus, kaulinių, raginių, medžio dirbinių gamybai – rėžtukus, peilius, grandukus, rėžiklius.

Kultūra redaguoti

Mezolito laikotarpiui būdingi mirusiųjų pasauliui skirti kapinynai, kurie įrengiami atokiau nuo gyvenviečių – už vandens telkinių, ant kalvų ar salose. Lietuvoje tokių palaidojimų pavieniuose kapinynuose aptikta Spiginų ir Duonkalnyje (Telšių rajono savivaldybės teritorija). Mirusieji laidoti ant nugaros, gausiai apibarstyti ochra, drabužiai puošti iš žvėrių dantų padarytais kabučiais, aptinkama įkapių.

Titnago žaliava per mainus plito iš dab. Lietuvos teritorijos pietuose esančių Titno, Margionių ir Nemuno aukštupio titnago kasyklų į šiaurinę Lietuvos, Latvijos ir Estijos netitnagingą zoną.

Mezolito laikotarpiu endogaminę gentį sudarė giminystės ryšiais susijusios egzogaminės bendruomenės (giminės), savo ruožtu susidedančios iš mažųjų šeimų. Ūkis plėtojosi individualėjimo kryptimi; gyvenvietėse aptinkamas inventorius ir jo paskirtis taip pat rodo, kad didėjo medžiotojų, žvejų ir maisto rinkėjų bendruomenes sudariusių šeimų reikšmė. [1]

Europa redaguoti

Vidurio Europoje prasidėjęs miškų ataugimu po ledynmečio pabaigos apie 9600 m. pr. m. e. Datuojamas priklausomai nuo regiono – prasidėjo ir baigėsi vienur anksčiau, kitur – vėliau. Periodas charakterizuojamas aplinkos pasikeitimu ir su tuo susijusiais gyvenimo būdo pasikeitimais (miško žinduolių medžioklė, intensyvesnis vandenų, luotų naudojimas). Mezolitas baigiasi perėjimu prie žemės ūkiu besiremiančio gyvenimo būdo. Pietinėje Vidurio Europoje tai įvyksta apie 5800 m. pr. m. e., Baltijos jūros regione - apie 4300 m. pr. m. e.

Šis periodas siejamas su jūros lygio kilimu bei ryškiais klimato pokyčiais šiauriniuose kraštuose (Europa, Sibiras). Ėmus sparčiai augti miškams bei upių ir ežerų tinklui, šiaurės elniai – tradicinis paleolitinio žmogaus maisto šaltinis – turėjo pasitraukti į Šiaurę ir reikėjo prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Pradėta intensyviai žvejoti. Žuvis žmonės smaigstė ietimis arba žeberklais, vėliau gaudė tinklais. Europoje šiuo laikotarpiu ėmė rastis Artimųjų Rytų kilmės įrankių, taip vadinamų mikrolitų. Taip pat tobulėjo medžioklės būdai. Greitų ir vikrių šiaurinių elnių medžioklę palengvino išrasti ietisvaidžiai ir lankai.

Laidojimas iš Théviec - Muziejus Tulūza redaguoti

Taip pat skaitykite redaguoti


 
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas mezolitas

Šaltiniai redaguoti

  1. Algirdas Girininkas. Mezolitas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 14 psl.