Medijų raštingumas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Medijų raštingumas – sąvoka, apimanti gebėjimą pasiekti ir analizuoti medijų pranešimus, juos kurti, veikti pasinaudojant informacijos ir komunikacijos suteikiamomis galimybėmis siekiant daryti įtaką. Medijų raštingumas neapribojamas konkrečia medija ir yra suprantamas kaip gebėjimų komplektas, reikalingas darbe, asmeniniame ir visuomeniname gyvenime.

Medijų raštingumo ugdymu siekiama pagerinti žmonių kompetencijas ir ugdyti suvokimą bei žinias apie medijų daromą įtaką informacijos vartotojams ir kūrėjams. Medijų raštingumas yra įtrauktas į Jungtinių Amerikos Valstijų ir kai kurių Europos Sąjungos šalių formalaus ugdymo programas. Daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje, kuriasi medijų raštingumą nagrinėjančių tyrėjų tinklai, leidžiami medijų raštingumui skirti recenzuojami mokslo žurnalai, kuriamos asociacijos.

Nuolatinis informacijos perteklius medijų raštingumą daro svarbia kasdienybės dalimi. Visiems demokratijos piliečiams privalu išsiugdyti atitinkamus gebėjimus, tokius kaip žinių stebėjimas, dalinimasis svarbiais ir kasdieniais įvykiais, bendravimas virtualiose bendruomenėse, ieškojimas informacijos apie aktualias temas, veiklumas vietos bendruomenėse.

Švietimas

Sąvokos „medijų raštingumas“ ir „medijų švietimas“ yra naudojamos sinonimiškai.

Medijų raštingumas yra nagrinėjamas jau daug metų ir per tą laiką pradėta naudoti daug terminų, skirtų apibūdinti įgūdžiams, kompetencijoms, žinioms ir įpročiams, kurių reikia visapusiškam dalyvavimui medijų prisotintoje visuomenėje. Medijų švietimas yra skirtas ugdyti žmonių kritinį ir kūrybinį mąstymą ir suvokimą apie masinę žiniasklaidą, skaitmeninę žiniasklaidą ir masinę kultūrą. Medijų švietimas yra procesas, o medijų raštingumas yra rezultatas, kuris padeda žmonėms suprasti žiniasklaidą ir technologijas, surasti, išanalizuoti, įvertinti ir patiems sukurti norimą žinutę įvairiuose medijų kanaluose.

Medijų raštingumo ugdymas kartais yra suvokiamas kaip būdas atkreipti dėmesį į neigiamus masinės žiniasklaidos aspektus, tokius, kaip smurtas, lyčių arba rasių stereotipai, nepilnamečių seksualizavimas, kibernetinės patyčios.

Medijų švietimas yra laikomas svarbia edukacijos dalimi demokratinei visuomenei formuoti. Gebėjimas atpažinti tikrus ir melagingus pranešimus bei žiniasklaidos ir pavienių asmenų skleidžiamą dezinformaciją leidžia ir skatina valstybės piliečius aktyviau dalyvauti politikoje. Medijų raštingumo tyrėjai teigia, kad yra itin svarbu kritiškai vertinti ir tas žinutes, kurios sutampa su individo požiūriu į politines ir socialines problemas.

Medijų raštingumo teoretikai ir tyrėjai

Jungtinių Amerikos Valstijų Rod Ailando universiteto komunikacijos studijų profesorė Renee Hobbs teigia, jog medijų raštingumas susideda iš penkių pagrindinių kompetencijų:

• Prieiga. Gebėjimas rasti ir naudoti žiniasklaidos ir technologijų įrankius sumaniai, dalinantis tik aktualia informacija.
• Analizė ir vertinimas. Kritiškas informacijos vertinimas, atsižvelgimas į turinio kokybę ir patikimumą. Gebėjimas suvokti ir numatyti, kokie bus tam tikros informacijos sklaidos padariniai.
• Kūryba. Turinio kūrimas pasitelkiant kūrybiškumą ir saviraišką, suvokiant kuriamo turinio prasmę, tikslinę auditoriją ir kūrimo technikas.
• Refleksija. Socialinis atsakingumas ir etinių normų taikymas formuojant savo tapatybę, patirtį ir elgesį.
• Veiksmas. Tiek individualus, tiek kolektyvus dalinimasis žiniomis sprendžiant problemas šeimoje, darbovietėje ir bendruomenėje; dalyvavimas šeimos, regiono, šalies ar tarptautinėje veikloje.

Anglų komunikacijos ir švietimo mokslininkas Deividas Buckinghamas pasiūlė teorinę sistemą, kuri gali būti pritaikyta tiek šiuolaikinėms, tiek tradicinėms žiniasklaidos priemonėms kaip medijų raštingumo švietimo dalis:

• Produkcija. Medijų turinys yra kuriamas sąmoningai. Dalis kūrėjų kuria vieni ir jų turinys yra skirtas asmeniniam naudojimui, jų šeimai arba draugams. Tačiau didžioji dalis medijų turinio yra kuriama didelės grupės žmonių, dažniausiai su siekiant gauti pelno. Tiriant medijų turinį svarbu suvokti, kas ir kokiu tikslu jį sukūrė.
• Kalba. Kiekviena žiniasklaidos priemonė turi atskirus būdus, padedančius iškomunikuoti turinį: televizija naudoja vaizdą ir garsą, interneto svetainės kuria savo dizainą. Kiekvienas būdas leidžia medijos naudotojui informaciją gauti vis kitaip, todėl svarbu žinoti, kokią įtaką turinio suvokimui daro skirtingi informacijos pateikimo elementai.
• Pateikimas. Žiniasklaida pateikia supaprastintą pasaulio vaizdą ir perkurtą realybę. Medijų produkcija apima įvykių pasirinkimą, įvykių pavertimą istorija ir veikėjų kūrimą. Medijų naudotojai įvykį mato tokį, kokį jį pateikia medijų kūrėjai. Auditorija nesąmoningai palygina matomą istoriją su savo patirtimi ir sprendžia ar tai yra tiesa.
• Auditorija. Tirti auditoriją reiškia stebėti, kaip žiniasklaidos turinys yra paskirstomas įvairioms demografinėms auditorijoms. Tyrimų metu yra stebima, kaip individai naudoja bei suvokia medijas ir kaip į jas reaguoja. Žiniasklaidos kanalai turi nuolatos ieškoti būdų, kurie juos paverstų konkurencingais, pritrauktų kuo didesnę kanalo naudotojų auditoriją.

Kalifornijos universiteto Los Andžele Edukacijos ir informacijos fakulteto Edukacijos filosofijos katedros vedėjas Douglas Kellneris išskyrė keturias medijų raštingumo ugdymo prieigas.

1. Paremta medijų baime ir siekia apsaugoti žmones nuo galimų manipuliacijos pavojų. Šis apsaugojimo principu paremtas metodas auditoriją laiko pasyviomis medijos aukomis ir tradicinę spaudos kultūrą laiko vertingesne nei skaitmeninių medijų kultūrą. Pagrindinė šios prieigos kritika, įvardijama D. Kelnerio, yra žmogaus santykio su žiniasklaida supaprastinimas. Tai atima iš žmogaus galimybę reikštis svarbiomis socialinėmis, politinėmis ar kitomis temomis.
2. Gali būti atpažįstama medijų meno ugdymo kontekste, dažniausiai neformalioje aplinkoje. Čia mokiniai yra mokomi vertinti estetines medijos savybes ir reikšti savo kūrybiškumą per medijų meną. D. Kelneris teigia, kad tokia prieiga propaguoja individualistinę saviraišką, bet ne kritinį mąstymą ar socialiai atsakingą medijų analizę.
3. Skatina tradicinę raštingumo ugdymą papildyti mokymu apie populiariąją kultūrą ir kitas medijų formas (muziką, vaizdą, internetą, reklamą). Šis požiūris silpnai nenutolsta nuo tradicinio medijų raštingumo supratimo.
4. Paties autoriaus siūloma prieiga sujungia teigiamai įvertintus kiekvienos prieigos punktus bei atkreipia dėmesį į ideologijos kritiką, medijų galią, lyčių, rasių, klasių ir kitų socialinių bei politinių dialogų reprezentavimą įvairiose medijose. Čia auditorija tampa aktyviu dalyviu informacijos sklaidoje, o žiniasklaida tampa ne tik pavojų šaltiniu, tačiau ir erdve reikštis ir diskutuoti apie problemas, kelti jas į viešumą, stiprinti demokratiją.

Reikšmingos konferencijos medijų raštingumo tema

1982 m. Giunvalde, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, įvyko pirmasis UNESCO organizuotas simpoziumas medijų švietimo tema. 19-os valstybių atstovai 1982 m. sausio 22 d. vieningai priėmė Griunvaldo deklaraciją, kurios svarba ir aktualumas yra pripažįstamas iki šių dienų.

Griunvaldo deklaracijoje siūloma neginčijamą medijų įtaką suvokti kaip šiandieninės kultūros elementą, turintį didelę įtaką ir skverbtį visame pasaulyje, atsiribojant nuo visuotinio pritarimo ar pasmerkimo. Deklaracijoje pateiktos keturios rekomendacinės gairės ateities darbams:

1. Visapusiškų žiniasklaidos švietimo programų kūrimas visuose švietimo lygmenyse, nuo ikimokyklinio iki universitetinio ir suaugusiųjų švietimo. Idealiu atveju programos apimtų žiniasklaidos produktų analizę, kūrybinės raiškos ugdymą ir veiksmingą įvairių kanalų naudojimą.
2. Mokomųjų kursų rengimas mokytojams, siekiant pagerinti jų žinias apie žiniasklaidą ir supažindinti su tinkamais mokymo metodais, kurie būtų pritaikyti studentams, turintiems daug, tačiau nevienalyčių žinių apie naudojimąsi medijomis.
3. Aktualių mokslinių tyrimų vykdymo ir jų sklaidos skatinimas psichologijos, sociologijos ir komunikacijos mokslų srityse.
4. Aktyvaus tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas medijų švietimo tema.

2007 m. birželio 21-22 d. įvyko Paryžiuje, Prancūzijoje, įvyko medijų švietimo susitikimas organizuotas Prancūzijos nacionalinės UNESCO komisijos ir UNESCO bei remiamas Europos Komisijos ir Prancūzijos švietimo ministerijos. Jo metu buvo kvestionuojama ir dar kartą patvirtinta Griunvaldo deklaracijos svarba. Susirinkę ekspertai, politikos formuotojai, mokytojai, tyrėjai, nevyriausybinių organizacijų ir medijų atstovai įvertino nuo 1982 m. įvykusius pokyčius ir pateikė dvyliką rekomendacijų, sugrupuotų pagal Griunvaldo deklaracijoje numatytas gaires.

Visapusiškų medijų švietimo programų rengimas:

• Priimti įvairiapusišką žiniasklaidos švietimo apibrėžimą.
• Stiprinti žiniasklaidos švietimo, kultūrinės įvairovės ir pagarbos žmogaus teisėms sąsajas.
• Apibrėžti pagrindinius reikalingus įgūdžius ir vertinimo sistemas jų ugdymui.

Visų suinteresuotųjų informuotumo didinimas ir mokytojų rengimas:

• Integruoti medijų švietimą į pirminį mokytojų rengimą.
• Sukurti tinkamus ir nuolat atnaujinamus ugdymo metodus.
• Mobilizuoti visas suinteresuotąsias šalis švietimo sistemoje.
• Mobilizuoti kitų socialinių sferų suinteresuotąsias šalis.
• Formuoti medijų švietimą kaip įgūdį, kurį reikia tobulinti visą gyvenimą.

Moksliniai tyrimai ir jų skaida:

• Plėtoti medijų švietimą ir mokslinius tyrimus aukštajame moksle.
• Kurti efektyvius mainų tinklus.

Aktyvus tarptautinis bendradarbivimas:

• Organizuoti pastebimus tarptautinius mainus.
• Didinti informuotumą ir sutelkti politinius sprendimus priimančius asmenis.

Antrasis Europos ir Viduržemio jūros regiono partnerystės kongresas dėl medijų raštingumo EuroMeduc vyko Belarijoje, Italijoje, 2009 m. spalio 21-24 d.

Visą EuroMeduc projektą sudarė trys dalys: trijų seminarų serija Paryžiuje (2008), Briuselyje (2008) ir Fare (2009), pagrindinis kongresas ir po šių susitikimų išleistos kelios dešimtys publikacijų, apibendrinančių seminarų ir kongreso veiklą.

Kongreso pabaigoje visi specialistai buvo pakviesti dalyvauti susitikime, kuriame buvo sudarytos rekomendacijos tolesnei veiklai. Siusitikimo dalyviai buvo suskirstyti į penkias kalbų grupes (prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų ir portugalų) ir turėjo sudaryti gaires, suskirstytas pagal galimybes, trukdžius ir veiksmus, kurių būtina imtis.

Tarp galimybių buvo paminėta galimybė bendradarbiauti įvairiais klausimais ir taikyti tarpdisciplininį požiūrį, skatinti tarptautinį daugiakultūrinį dialogą, padėti užpildyti spragas tarp populiariosios kultūros ir tradicinio švietimo, skatinti toleranciją bei kurti tarptautinius tinklus.

Medijų raštingumo ugdymo apribojimais buvo įvardinta vartojama daugybė įvairių panašią reikšmę turinčių terminų, teorijos ir praktikos atotrūkis, tyrimų trūkumas, skatinimas standartizuoti turinį nepaisant kultūrinių skirtumų, potenciali komercinių interesų įtaka, konsultacijų ir dialogų tarp skirtingų sričių trūkumas.

Susirinkimo metu buvo nuspręsta, kad medijų raštingumas turi būti apibrėžtas Europos leksikonu, remti visapusių priemonių kūrimą, mokslinių tyrimų programas, pasitelkti tarpkultūrinį švietimą, būti formuojamas tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo kontekste, skatinti nuolatinį mokymąsi. Medijų raštingumo ugdymas turi būti struktūrizuojamas per naują organizaciją, kuri kritiškai nubrėžtų ir vertintų vykdomus veiksmus medijų raštingumo tema.

Susijusios ir panašios sąvokos

• Informacinis raštingumas. Skaitmeninių technologijų pasitelkimas ieškant resursų, tikrinant faktų ir jų šaltinių patikimumą, įvertinant konkrečių išteklių naudojimo teisines ir etines problemas, tikslus ir efektyvus tyrimų klausimų ir hipotezių formulavimas.
• Kompiuterinis raštingumas. Suvokimas, kaip praktiškai pasinaudoti kompiuteriais ir kitomis skaitmeninėmis priemonėmis.
• Komunikacinis raštingumas. Pasinaudojimas skaitmeninėmis technologijomis informacijai pasiekti, analizuoti, vertinti ir komunikuoti įvairiose skaitmeninėse platformose.
• Vizualinis raštingumas. Gebėjimas naudotis skaitmeninėmis technologijomis siekiant suprasti ir interpretuoti vaizdinę ar grafinę medžiagą, dalintis šia informacija ir vizualiai pertekti kito formato informaciją.
• Technologinis raštingumas. Gebėjimas naudotis skaitmeninėmis technologijomis siekiant pagerinti mokymąsi, produktyvumą ar efektyvumą.
• Skaitmeninis raštingumas. Žmogaus gebėjimas rasti ir vertinti informaciją, ja naudotis ir dalintis tinkamomis skaitmeninėmis technologijomis. Dažnai vertinamas kaip terminas apjungti visas panašaus pobūdžio raštingumo klasifikacijas.