Max Reger
| Maksas Rėgeris | |
|---|---|
| |
| M. Rėgeris prie pianino apie 1910 metus | |
| Gimė | 1873 m. kovo 19 d. Brandas |
| Mirė | 1916 m. gegužės 11 d. (43 metai) Leipcigas |
| Palaidotas (-a) | Miunchenas |
| Tautybė | vokietis |
| Sutuoktinis (-ė) | Elsa von Bercken |
| Veikla | Kompozitorius |
 Vikiteka |
Max Reger |
Maksas Rėgeris (vok. Max Reger, 1873 m. kovo 19 d., Brandas – 1916 m. gegužės 11 d., Leipcigas) – XIX a. pb. ir XX a. pr. vokiečių kompozitorius, pianistas, muzikos pedagogas ir teoretikas.
Biografija redaguoti
Johanas Baptistas Jozefas Maksimiljanas (trumpiau − Maksas) Rėgeris gimė 1873 m. kovo 19 d. Brando miestelyje netoli Bairoito Bavarijoje. Jo tėvas Jozefas buvo mokytojas, mokėjo groti daugeliu instrumentų ir buvo parašęs harmonijos vadovėlį. Motina Filomena buvo kilusi iš valstiečių, giliai religinga katalikė. 1874 m. šeima persikėlė į Veideną, kur 1884 m. M. Rėgeris pradėjo mokytis pianino pas Adalbertą Lindnerį, kuris pabrėžė polifoninės J. S. Bacho ir J. Bramso muzikos modelius. Susipažino su vargonų muzika. Iš keturių Makso brolių ir seserų trys mirė vaikystėje, kas galbūt turėjo poveikį būsimai kompozitoriaus kūrybai. 1888 m. M. Rėgeris lankėsi Bairoite, kur matė R. Vagnerio operų „Niurnbergo meisterzingeriai“ ir „Parsifalis“ pastatymus, tai jį paskatino pasirinkti muziko kelią. A. Lindneris jo ankstyvasias kompozicijas parodė Hugui Rymanui, kuris priėmė Maksą į savo mokinius.
1890 m. M. Rėgeris persikėlė paskui mokytoją į Vysbadeną, kur tęsė mokslus vietos konservatorijoje. H. Rymanas suorganizavo keleto M. Rėgerio kompozicijų publikavimą Londone (op. Nr. 1, „Sonata smuikui“). Vysbadene M. Rėgeris, baigęs konservatoriją, mokė muzikos privačiai, toliau gilinosi į J. S. Bacho ir J. Bramso muziką ir atitolo nuo programinės muzikos rašymo. 1896 m. jis susipažino su R. Štrausu, tarp jo pažįstamų buvo F. Buzonis, E. d’Alberas. 1896−97 m. M. Rėgeris atliko vienerių metų karinę tarnybą. Jis daug rūkė ir gėrė. Kilo legenda, kad būdamas girtas jis sukūrė savo talentingiausius kūrinius. Gyvenimo būdas paveikė M. Rėgerio fizinę ir psichologinę sveikatą ir 1898 m. jis grįžo į tėvų namus atsigauti. Po grįžimo sukūrė geriausius savo kūrinius vargonams, paremtus protestantiškais choralais („Įvedimas ir pasakalija“, 1900, „Simfoninė fantazija ir fuga“, 1901), kuriuos populiarino vargonininkas Karlas Štraubė.
1901 m. M. Rėgeris persikėlė tęsti karjeros į Miuncheną. Pagrindiniu jo pajamų šaltiniu išliko privatus muzikos mokymas. 1902 m. jis vedė Elzą fon Berken, liuteronę. Pats M. Rėgeris nuo gimimo buvo kataliku ir, nors formaliai buvo nuo katalikybės atsiribojęs, jo muzika XX a. pradžioje pradėjo sulaukti pripažinimo vietos katalikiškuose sluoksniuose. M. Rėgeris laikėsi kritiško požiūrio į tuometinę Miuncheno muzikinę kultūrą ir jos atstovus. Jis buvo išsikėlęs savo „absoliučiosios muzikos“ idealą. 1902 m. atliktas jo „Pianino kvintetas C minore“ (op. Nr. 64) sulaukė sėkmės. 1903 m. publikuotas M. Rėgerio teoretinis veikalas „Apie moduliaciją“ (Beiträge zur Modulationslehre), kuriame jis atsiribojo nuo mokytojo H. Rymano propaguoto chromatizmo. M. Rėgerio autoritetas augo, 1904 m. jis pradėjo dėstyti Miuncheno muzikos konservatorijoje, 1906 m. koncertavo Sankt Peterburge. 1907 m. jis priėmė pasiūlymą tapti Leipcigo universiteto muzikos direktoriumi ir dėstyti Leipcigo konservatorijoje. Pirmojo posto jis greitu laiku atsisakė, tačiau konservatorijos profesoriumi išbuvo iki pat mirties.
1907−08 m. M. Rėgeris sukūrė ypač sudėtingą „Koncertą smuikui“ (op. Nr. 101). Jenos ir Berlyno universitetai jam suteikė garbės daktaro vardus. Jis vesdavo rečitalius su jaunu perspektyviu smuikininku Adolfu Bušu. 1910 m. Dortmunde įvyko pirmasis festivalis, skirtas vien M. Rėgerio muzikai. Leipcige kompozitorius subrendo kaip orkestrinės muzikos kūrėjas, nors nesustojo intensyviai rašyti kamerinės muzikos žanruose. 1911 m. jis tapo Saksė-Meiningenų dvaro orkestro vadovu. Papildomas dirigento darbas dar labiau paveikė jo sveikatą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui M. Rėgeris atsisakė savo postų ir 1915 m. persikėlė su šeima į Jeną, kur tikėjosi ją išlaikyti koncertuodamas (jie buvo įsivaikinę dvi mergaites). Karo įvykių paveiktais jo vėlyvaisiais būdingais kūriniais buvo Requiem (1915) ir „Atsiskyrėlis“ (Der Einsiedler, abu orkestrui ir chorui). Maksas Rėgeris mirė nuo širdies smūgio 1916 m. gegužės 11 d. Leipcige grįždamas namo iš koncertinio turo Nyderlanduose. Tarp kitų pažymėtinų jo kūrinių: „Šimtoji psalmė“ (1909, op. Nr. 106), „Romantinė siuita“ (1912, op. Nr. 125), „Siuita pagal A. Bekliną“ (1913, op. Nr. 128), „Variacijos ir fuga pagal Mocartą“ (1915, op. Nr. 132)
