Martyno pušis

55°49′15″š. pl. 22°41′11″r. ilg. / 55.82094°š. pl. 22.68628°r. ilg. / 55.82094; 22.68628

Martyno pušis – pušis Kelmės rajone, Užvenčio girininkijoje, Plikšilio miško 13 kvartale, privačioje valdoje, valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Pušis auga 3,2 km į rytus nuo Minupių ir Žeberių, apie 0,3 km į pietus nuo kanalu tekančios Ušnos, kelio į Plikšilio sodybas, atsišakojančio iš kelio Užventis–Luokė, šiaurinėje pusėje. Ji miške pati aukščiausia, storiausia ir seniausia.

Pušies paskelbimo saugoma teisės aktas – Lietuvos TSR Valstybinio gamtos apsaugos komiteto 1987 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 24.

Žeberiuose pastatyta rodyklė link pušies. Link medžio veda žvyrkelis. Pušis aptverta medine tvorele, ant jos kamieno nuo seno prikabinta uždarų ir atvirų koplytėlių, paveikslų, kryželių, rožinių. Vietą globoja Minupių kaimo bendruomenė, čia rengiamos gegužinės pamaldos.

Gyventojai pušį laiko šventa. Ji garbinama daugiau kaip tris šimtus metų. Seni gyventojai mena, jog prie pušies žmonės ateidavo pasimelsti susirgus šeimos nariams, jaunimas lankydavosi prieš vestuves, prašydavo medžio palaiminimo. Pokario metais partizanai prie tos stebuklingos pušies priimdavo partizaninę priesaiką.^[1] Ant pušies kamieno prikalta tarp daugelio kitų ir koplytėlė su Šv. Martyno atvaizdu. Seniau čia buvo pritvirtinta dėžutė aukoms rinkti.

Legendos redaguoti

Rodyklė link pušies Žeberiuose

Martyno pušis – viena iš daugelio žemaičių apžadų vietų. Seną tradicijos kilmę rodo daugybė senų ir naujų koplytėlių, šventi paveikslai, kuriuos net sunku tiksliai suskaičiuoti. Iki šiol aukojami smulkūs pinigai, paslapčiomis, nuo kelio nematomoje šiaurinėje pusėje lupinėjama pušies kamieno žievė. Jos gabalėliais gydomos skaudamos kūno vietos, daromi nuovirai ir kompresai – tai Martyno pušies legendos dalis. Patrynęs akis pušies žieve aklas elgeta čia praregėjo ir nuo tol samdiniai šioje vietoje dalydavosi vargais, „apverkdavo savo dalią“. Tačiau šiandien pateikėjai nesutaria, kas iš tikrųjų yra Plikšilio Martynas – plačiai išgarsėjęs šventasis ar žmogus, kuris pirmasis šioje vietoje patyrė stebuklą.

Teigiama, jog pradžią prieš 300 metų davęs vietinio neregio Martyno praregėjimas – netyčia žmogus pasitrynęs akis pušies žieve. Nuo to laiko pušis, galinti įvykdyti žmonių maldavimus, imta garbinti. Žmonės ne tik keliais šliaužiojo apie pušį maldaudami stebuklo, bet įsiteikinėjo jai ir žemaitiška mada – apkabinėjo karoliais, kaspinais, apkarstė rožiniais, kryželiais, dirbtinėmis gėlėmis.

Padavimuose Martynas vaizduojamas seneliu, elgeta, samdiniu, piemeniu arba kareiviu.

Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir šiaurės vakariniame Baltarusijos pakraštyje yra keletas su Martynu siejamų vietų, medžių ir akmenų. Kai kurie jų, pasakojama, yra nepaprasti.

Tradicijų išsaugojimas redaguoti

Dar 1987 m. respublikinės reikšmės gamtos paminklu paskelbtas medis tuokart atrodęs apverktinai: tvorelė apie pušį išvirtusi, šventųjų paveikslai sunykę, po pušimi sukrautos krūvos nugenėtų šakų, per sužėlusius karklus iki įspūdingo medžio buvo sunku prasibrauti.

2004 m. Minupių kaimo bendruomenė pušį prikėlė naujam gyvenimui: restauravo seniai neprižiūrimus šventus paveikslėlius bei kryželius, pasodino gėlių, aptvėrė ir nudažė tvorelę. Prisimindami senovę, žmonės renkasi prie Šv. Martyno pušies giedoti giesmių Marijai, organizuoja Gegužinių pamaldų užbaigas.

Minupių kaimo bendruomenė kasmet sukviečia Užvenčio seniūnijos gyventojus prie Martyno pušies, organizuoja renginius „Martyno pušies suburti“, vykstančius keliose vietose. Bendruomenė už siekį išsaugoti vertingus ir unikalius tradicinius kultūros reiškinius, tradicijų, švenčių gyvybingumą, atgaivintas gegužines pamaldas prie naujam gyvenimui sugrąžintos Martyno pušies kultūrinės apžiūros konkurse „Tradicija šiandien“ pelnė Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimą.^[2]

Minupių žmonės neslepia, jog naujas Martyno pušies atradimas, prisilietimas prie jos suteikęs dar vieną praregėjimą. Jie staiga supratę, jog puikesnės vietos susibūrimams nė nerasi. Pasimeldę, pagiedoję žmonės neskuba išsiskirstyti. Jie dalijasi savo kasdieniais įspūdžiais, aptaria darbus. O kai ateina „mojavų“ užbaigos, tai jų dar laukia ir šalia, aikštelėje, sukrautas laužas, prie kurio vyksta gegužinė.