Markas Kornelijus Frontonas
| Frontonas | |
|---|---|
| Visas vardas | Markas Kornelijus Frontonas |
| Gimė | 95 m. Kirta, Numidija |
| Mirė | 166 m. (~71 metai) |
| Veikla | oratorius, retorikas, gramatikas, advokatas |
Márkas Kornèlijus Frontònas (lot. Marcus Cornelius Fronto, 95 m. Kirta, Numidija – 166 m.) dar žinomas tik kaip Frontònas – berberų kilmės romėnų oratorius, retorikas ir gramatikas, kurio reputacija senovėje lyginta su Katono ir Cicerono reputacijomis, dėl jo prakalbų, kurios visos yra prarastos. Imperatorių Marko Aurelijaus ir Lucijaus Vero mokytojas. 143 m. buvo konsulas.[1]
Biografija redaguoti
Frontonas gimė 95 m. e. m. Kirtoje, kaip Romos pilietis. Jis save vadino „libijiečiu iš klajoklių libių“.[2][3] Frontonas įgijo išsilavinimą Kartaginoje ir Romoje, kur, valdant imperatoriui Adrianui, greitai išgarsėjo kaip advokatas. Imperatorius Antoninas Pijus paskyrė jį Marko Aurelijaus ir Lucijaus Vero auklėtoju; su pirmuoju jis palaikė artimus santykius. 143 m. du mėnesius (rugpjūtį ir rugsėjį) buvo konsulas, bet dėl prastos sveikatos atsisakė Azijos prokonsulato pareigų.[4]
Be oratorystės, Frontono gramatikos ir retorikos studijos pelnė jam daug pasekėjų, vadinamų Frontoniani. Šiuolaikiniai Frontono kalbos meistriškumo vertinimai grindžiami informacija, pateikta Frontono aplinkos nario Aulo Gelijaus veikale „Noctes Atticae“ ir išlikusių Frontono laiškų rinkiniu (daugiausia Markui Aurelijui ir Liucijui Verui). Laiškai suteikia naudingos informacijos apie Antoninus ir Frontono vertinimus apie ankstesnius rašytojus bei jo nurodymus dėl kalbos ir stiliaus.
Frontonas stengėsi atgaivinti nykstančią savo laikų lotynų kalbą, atgaivindamas ankstesnių romėnų respublikos rašytojų žodyną. Sukurta elocutio novella („naujoji iškalba“) dažnai buvo dirbtinė ir pedantiška, tačiau ji turėjo didelę įtaką ir suteikė lotyniškai prozai naujo gyvybingumo.[5]
Išlikę raštai redaguoti
Iki 1815 m. vieninteliai Frontonui priskiriami gramatikos traktatai buvo „De nominum verborumque differentiis“ ir „Exempla elocutionum“. Paiškėjus, jog šie jam klaidingai priskiriami ir atradus tikruosius Frontono raštų fragmentus – romantizmo tyrinėtojai nusvylė, nes atrodė neatitikantys didelės rašytojo reputacijos. Iš dalies dėl to, kad Frontono mokymai, kuriuose akcentuojamas antikinių rašytojų studijavimas ieškant stulbinančių žodžių, neatitiko tuometinės mados ir nes jie nepagrindė prielaidos, jog Frontonas buvo išmintingas Marko Aurelijaus patarėjas (iš tiesų juose nėra jokių politinių patarimų pėdsakų), bei dėl to, kad Frononas laiškuose dažni skundėsi dėl blogos sveikatos. Šie nepalankūs vertinimai pasikeitė, kai Frontonas pradėtas vertinti toks, koks buvo, o ne siekiant prielaidas įrodyti.[6] Jo garsiausios kalbos „Prieš krikščionis“ išlikę fragmentai.
Didžiąją dalį laiškų sudaro susirašinėjimai su Antoninu Pijumi, Marku Aurelijumi ir Lucijumi Veru, kuriuose Frontono mokinių charakteriai atsiskleidžia labai palankiai, ypač dėl jų abiejų, regis, išsaugoto prisirišimo savo senajam mokytojui. Aurelijaus ir Frontono laiškai, atskleidžiantys intymų jų santykių pobūdį, yra vieninteliai meilės laiškai (neaišku ar homoerotiniai), išlikę iš antikos laikų.[7] Taip pat yra laiškų draugams, daugiausia patariamojo pobūdžio, bet yra ir vienas, kuriame nesusitvardantis Frontonas (ego epistulas invitissime scribo, „Nekenčiu rašyti laiškų“) skundžiasi dėl Aulo Gelijaus bandymų gauti jo raštų kopijų publikavimui.
Išnašos redaguoti
- ↑ Frontonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, Papildymų tomas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2017–2021
- ↑ Birley, Anthony (1999). The African Emperor. London: Batsford. p. 43.
- ↑ Champlin, Edward (1980). Fronto and Antonine Rome. Cambridge, MA: Harvard University Press. pp. 7–8.
- ↑ W. Eck ir M. M. Roxan (1995). Festschrift für Hans Lieb. pp. 79–99.
- ↑ Marcus Cornelius Fronto. Encyclopedia Britannica, 2020
- ↑ Brock, Dorothy (1911). Studies in Fronto and his Age. Cambridge: Cambridge University Press.
- ↑ Richlin, Amy (2006). Marcus Aurelius in Love. Chicago: University of Chicago Press.