Mariner 8

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mariner 8
Organizacija:	NASA
Šalis:	JAV
NSSDC ID:	MARINH
Programa:	Mariner programa
Misijos tikslas:	Marsas
Misijos tipas:	dirbtinis palydovas
Paleidimo data:	1971 m. gegužės 9 d. 01:11:00 UTC
Paleidimo vieta:	Cape Canaveral, JAV
Paleidimo įrenginys:	nešančioji raketa Atlas-Centaur SLV-3C (AC-24)
Masė:	997,9 kg (paleidžiant) 558,8 kg (orbitoje)
Misijos rezultatas:	nesėkminga
Ankstesnė misija:	Mariner 7
Velesnė misija:	Mariner 9

Mariner 8, dar vadinta „Mariner H“, kartu su „Mariner 9“ – projekto „Mariner Mars 71“ dalis. „Mariner 8“ turėjo nuskrieti iki Marso, patekus į jo gravitacijos zoną pakeisti kryptį bei tapti dirbtiniu Marso palydovu.

Mariner Mars 71 projektas

„Mariner Mars 71“ projektą sudarė 2 kosminiai aparatai (Mariner H ir Mariner I), turėję nuskrieti iki Marso, patekti į jo orbitą ir atlikti kiekvienas atskirą, tačiau vienas kitam papildančią misiją. Abu kosminiai aparatai orbita aplink Marsą turėjo skrieti mažiausiai 90 dienų, per kurias būtų renkami duomenys apie Marso atmosferos sudėtį, tankį, slėgį ir temperatūrą, Marso paviršiaus sudėtį, temperatūrą, topografiją.

Dėl nesėkmingos „Mariner 8“ („Mariner H“) misijos dalis „Mariner 8“ tyrimų buvo perkelta į „Mariner I“ („Mariner 9“) misiją.

Kosminis aparatas ir jo sistemos

„Mariner 8“ korpusą sudarė aštuonkampė 45,7 cm aukščio ir 138,4 cm įstrižainės magnio struktūra, prie kurios viršaus pritvirtintos 215x90 cm matmenų saulės baterijos, padidinusios kosminio aparato plotį iki 6,89 m. Korpuso viršuje taip pat sumontuotos dvi raketinio kuro saugyklos, manevravimo variklis, 1,44 m ilgio žemo jautrumo antenos stiebas ir parabolinė aukšto jautrumo antena. Korpuso apačioje sumontuota tyrimų ir stebėjimų įranga (plačiakampė ir siaurakampė kameros, infraraudonųjų spindulių radiometras, interferometrinis spektrometras, ultravioletinių spindulių spektrometras). Elektroninė ryšių ir valdymo įranga sumontuota korpuso viduje. Bendras kosminio aparato aukštis su antenomis – 2,28 m, masė paleidimo metu 997,9 kg, iš jos 439,1 kg sudarė paleidimui naudojami reikmenys. Mokslinė įranga svėrė 63,1 kg.

Kosminio aparato energijos aprūpinimo sistemą sudarė 14 742 saulės elementai, išdėstyti 4 saulės baterijose 7,7 m² plote. Saulės baterijos galėjo sukurti 800 W galią Žemės ir 500 W galią Marso aplinkoje. Taip pat kosminiame aparate buvo sumontuoja 20 ampervalandų nikelio-kadmio įkraunama baterija. Raketinį kurą, kuris sudarytas iš monometilo hidrazino ir azoto tetroksido, naudojo 1340 N stūmimo galios variklis. Manevravimo sistemą sudarė 2 įrenginiai, sudaryti iš 6 azoto srauto išleidimo mechanizmų, sumontuotų saulės elementų galuose. Pozicijos erdvėje nustatymo sistema sudaryta iš Saulės krypties jutiklio, Kanopus žvaigždės sekimo įrenginio, giroskopų, inertiškumo įrenginio ir akselerometro. Terminė kontrolė buvo vykdoma naudojant 8 ventiliacijos bokštelius korpuso kampuose ir termines dangas.

„Mariner 8“ kontrolę ir valdymą vykdė centrinis kompiuteris ir komandų eiliškumo įrenginys su 512 žodžių vidine atmintimi. Valdymui ir kontrolei naudojamos 95 komandos. Mokslinių duomenų išsaugojimui – skaitmeninis įrašymo į juostą dviejų ričių įrenginys. 168 metrų ilgio 8 takelių juostoje buvo galima išsaugoti 180 milijonų bitų informacijos, įrašant 132 kbit/s sparta. Duomenys iš juostos atkuriami 16, 8, 4, 2 ir 1 kbit/s sparta, vienu metu buvo galima nuskaityti informaciją iš dviejų takelių. Duomenų perdavimui naudojamas dvigubas trumpabangis 10/20 W siųstuvas bei vienas imtuvas.

Skrydžio aprašymas

„Mariner 8“ paleistas 1971 m. gegužės 9 d. 01:11:00 UTC, naudojant raketą nešėją Atlas-Centaur SLV-3C (AC-24) iš Cape Canaveral, JAV, esančio kosmodromo.

Pagrindinis Centaur variklis tvarkingai veikė 265 sekundes nuo paleidimo, tačiau po to viršutinėje jo dalyje atsirado vibracija, raketa pradėjo „mėtytis“ ir svyruoti. Dėl vibracijos ir vartymosi po 365 sekundžių nuo pakilimo variklį ištiko „kuro bado mirtis“. Centaur raketa nešėja ir jos krovinys – „Mariner 8“ kosminis aparatas atsiskyrė, abu pateko į Žemės atmosferą ir iš maždaug 1500 km aukščio nukrito į Atlanto vandenyną apie 560 km šiauriau Puerto Riko.