Marijavitės
| Marijavitės | |
|---|---|
| Santrumpa | {{{santrumpa}}} |
| Vienuolija | Marijavitės |
| Įsteigta | 1737 |
| Įkūrėjas | {{{ikurejas}}} |
| Narių | {{{nariusk}}} |
| Lietuvoje nuo | 1737 |
Marijavitės (lot. Congregatio Mariae Vitae) – Lietuvoje nuo 1737 m. veikusi katalikų Marijos gyvenimo seserų kongregacija. Ją įkūrė Zietelos (dab. Baltarusija) klebonas kunigas Steponas Turčinavičius (?–1773), vėliau klebonavęs Vilniaus Šv. diakono Stepono bažnyčioje. Vienuolijos tikslai buvo atversti į katalikų tikėjimą kitatikes (žydes ir kt.), mokyti neturtingas, ypač našlaites mergaites.
Marijos gyvenimo seserų kongregacija neturėtų būti painiojama su Marijavičių seserų kongregacija, nesančia Romos Katalikų Bažnyčios bendruomenės dalimi ir priklausančia marijavitų bažnyčiai.
Istorija redaguoti
Iš pradžių tai buvo vyrus ir moteris jungianti draugija, bet nuo 1737 m. tapo moterų vienuolių kongregacija. 1739 m. marijavičių regulą patvirtino Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zenkovičius. 1752 m. balandžio 15 d. regula gavo popiežiaus Benedikto XIV patvirtinimą. Dėl nesutarimų su žydų bendruomenėmis pataisyta regula patvirtinta antrą kartą 1774 m. kovo 2 d. popiežiaus Klemenso XIV.
Kongregacija greitai paplito daugelyje Lietuvos ir Baltarusijos vietų. Marijavitės nešiojo pilką drabužį, duodavo tris vienuoliškus įžadus. Prie kiekvieno vienuolyno buvo atidaryta neturtingų mergaičių mokykla. Be vienuolyno prie Vilniaus Šv. diakono Stepono bažnyčios (bažnyčią marijavitės perėmė 1752 m.), veikė dar 16 vienuolynų LDK teritorijoje. Rusų valdžiai naikinant vienuolynus, dalis marijavičių vienuolynų uždaryta 1842–1850 m., o likusieji – 1864 m. Tada vienuolės buvo išsklaidytos, priverstos prisijungti prie kitų moterų vienuolynų. XX a. pradžioje naujai įkurta Šv. Kazimiero seserų kongregacija rėmėsi marijavičių regula.
Darbas su kitatikėmis redaguoti
Marijavičių švietimo programa padėjo nekrikščionėms pereiti į katalikų tikėjimą. Konvertitėms buvo skiriama socialinė integravimo į katalikišką visuomenę pagalba. Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, nekrikščionės savo sprendimą krikštytis pirmiausiai pranešdavo policijai. Tada būsimosios katalikės patekdavo marijavičių kongregacijos globon. Marijavitės joms teikdavo apgyvendinimą, aprangą, vienkartinę pašalpą, religinį mokymą, minimalų išsilavinimą. Marijavičių švietimo programa padėjo neofitėms adaptuotis naujame krikščionių pasaulyje. Norint išvengti atsimetimo nuo bažnyčios ir religijos, konvertitėms būdavo sukuriama nauja tapatybė, visiškai panaikinant senąją, bei draudžiant bet kokius saitus su ankstesniu gyvenimu. Siekta pasirūpinti, kad jos rastų veiklą katalikiškoje aplinkoje arba susituoktų su kataliku. Vilniuje per pirmuosius 30 kongregacijos veiklos metų buvo atversta daugiau kaip 400 neofičių, daugiausia žydžių mergaičių.[1]
Į kongregaciją buvo priimamos ir žydės su vyriškos lyties vaikais. Juos pakrikštijus, neturint abiejų tėvų sutikimo, vaikai jau nebegalėjo būti grąžinti į ankstesnę bendruomenę. Sprendimą sugrįžti į gimtąją bendruomenę galėjo priimti tik suaugęs neofitas.
Literatūra redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ http://vienuolynai.mch.mii.lt/V55-63/Vilnrokitu.htm Archyvuota kopija 2017-04-28 iš Wayback Machine projekto.