Vikipedija

Marie Curie

Marija Kiuri
pranc. Marie Curie
Curie-nobel-portrait-2-600.jpg
Gimė 1867 m. lapkričio 7 d.
Varšuva, Lenkijos kongreso karalystė
Mirė 1934 m. liepos 4 d. (66 metai)
Pasi, Aukštutinė Savoja, Prancūzija
Palaidotas (-a) Panteonas (Paryžius)
Veikla lenkų-prancūzų mokslininkė, viena radiologijos srities pradininkių, dukart Nobelio premijos laureatė
Sritis Fizika ir chemija
Organizacijos Paryžiaus universitetas
Alma mater Paryžiaus universitetas
ESPCI
Doktorant. vadovas Gabrielis Lipmanas
Žinomas (-a) už Radioaktyvumas,
polonis,
radis
Žymūs apdovanojimai
Commons-logo.svg Vikiteka Marie Curie
Parašas
Marie Curie Skłodowska Signature Polish.svg

Marija Salomėja Sklodovska-Kiuri (lenk. Maria Salomea Skłodowska – pranc. Curie; 1867 m. lapkričio 7 d. – 1934 m. liepos 4 d.) – lenkų-prancūzų mokslininkė, viena radiologijos srities pradininkių, dukart Nobelio premijos laureatė. Ji buvo pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją ir pirmoji pasaulyje, gavusi šią premiją du kartus, taip pat vienintelė, šią premiją gavusi skirtingose mokslo šakose. Marija Sklodovska-Kiuri - pirmoji moteris, tapusi Paryžiaus Sorbonos universiteto profesore.[1]

Ankstyvieji gyvenimo metaiKeisti

 
Vladyslovas Sklodovskis kartu su dukterimis Marija, Bronislava ir Helena („Nasza Księgarnia", Varšuva)

Marija Sklodovska gimė 1867 m. lapkričio 7 d. Varšuvoje, jos motina Bronislava Boguska (lenk. Bronisława Boguska) buvo pianistė bei mokytoja, tėvas Vladyslovas Sklodovskis (lenk. Władysław Skłodowski) – matematikos ir fizikos profesorius. Marija buvo jauniausia iš penkių Sklodovskių vaikų.[2] Marija augo pamaldžioje jos motinos katalikės ir ateisto tėvo šeimoje.[3] Vladyslovas Sklodovskis dėl patriotiškų pažiūrų Rusijos imperijos valdžios 1873 m. buvo atleistas iš Varšuvos berniukų gimnazijos, kurioje direktoriavo. Iš mokyklos jis parsivežė nemažą dalį laboratorinės įrangos į namus ir vaikams nurodė įrangą naudoti mokymosi procese. Savo vaikus jis mokė ne tik tiksliųjų mokslų, bet ir užsienio kalbų: vokiečių, prancūzų kalbų, vakarais šeimoje buvo skaitomi Europos rašytojų kūriniai.[4] Marijos senelis iš tėvo pusės Juzefas Sklodovskis buvo Liublino pradinės mokyklos, kurią lankė žinomas lenkų rašytojas ir visuomenės veikėjas Boleslovas Prusas, direktorius.[5]

Marijos motina Bronislava valdė prestižinį Varšuvos mergaičių internatą. Gimus jauniausiajai dukteriai Marijai, ji atsistatydino iš pareigų. [4] Tuo metu ji jau sirgo tuberkulioze. Dėl to daug važinėjo į gydyklas lydima vyriausiosios dukters Zofijos. Netrukus vyriausioji duktė Zofija susirgo ir mirė nuo vidurių šiltinės. Pati vaikų motina taip ir neišgijusi taip pat mirė 1878 m., kai Marijai tebuvo dešimt metų. Dviejų artimų žmonių netektys paveikė Mariją.[2]

Dešimties metų amžiaus Marija Kiuri pradėjo lankyti J. Sikorskos internatą, vėliau tėvas ją perkėlė į valstybinę mergaičių gimnaziją, kurią 1883 m. birželio 12 d. mergina baigė aukso medaliu.[6] Netrukus M.Sklodovska susirgo depresija ir kitus metus praleido kaime pas tėvo giminaičius. Po metų Marija grįžo į Varšuvą. Kadangi buvo moteris, Marija dėl Rusijos imperijos valdžios politikos negalėjo įstoti studijuoti į universitetą, dėl to kartu su seserimi Bronislava pradėjo lankyti taip vadinamą lenk. „Uniwersytet Latający“ („Skrajojantis universitetas"), Lenkijos patriotinę aukštojo mokslo įstaigą, į kurią priimdavo studentes moteris.[6]

Lankydamos šią įstaigą seserys visgi svajojo mokytis tikruose universitetuose. Tai buvo įmanoma tik išvykus į užsienį. Bronislava ketino studijuoti mediciną, Marija– fiziką. Seserys sutarė, jog Marija suteiks vyresnėlei finansinę paramą per šios medicinos studijas Paryžiuje mainais į panašią sesers pagalbą po dvejų metų. Bronislava išvyko studijuoti į Paryžių. Marija įsidarbino guvernante: pirmiausia kaip namų auklėtoja Varšuvoje, vėliau Ščukuose pasiturinčioje Zoravskių, jos tėvo giminaičių, šeimoje jų vaikų aukle.[2][4] Dirbdama šioje šeimoje Marija įsimylėjo grįžusį atostogauti Zoravskių vyresnėlį sūnų, matematikos studentą, būsimą garsų matematiką Kazimierą Zoravskį, tačiau Zoravskiai prieštaravo šiai nelygiai dviejų jaunų žmonių sąjungai. Nepaisant to, Marija liko dirbti pas juos.[2][4]

1889 m. Marija Sklodovska grįžo į Varšuvą. 1890 m. jos sesuo Bronislava ištekėjo už lenkų gydytojo, Lenkijos politinio aktyvisto ir visuomenės veikėjo Kazimiero Dluskio.[6]Sesuo pakvietė Mariją atvykti į Paryžių, bet ši atsisakė. Tuo metu Marija tęsė studijas „Skrajojančiame universitete“ bei pradėjo praktinius mokslinius mokymus (1890–1991) chemijos laboratorijoje Pramonės ir žemės ūkio muziejuje, esančiame netoli Varšuvos senamiesčio. Laboratorijai vadovavo jos pusbrolis Juzefas Boguskis, kuris Sankt Peterburge buvo Rusijos chemiko Dmitrijaus Mendelejevo padėjėjas.[4][7]

Gyvenimas ParyžiujeKeisti

 
Marija Sklodovska-Kiuri su seserimi Bronislava apie 1886 m. (autorius nežinomas)

1891 m. Marija išvyko į Prancūziją. Paryžiuje Marija neilgam laikui apsistojo pas seserį ir svainį, prieš išsinuomodama būstą arčiau universiteto Lotynų kvartale. Į Sorbonos universitetą studijuoti fizikos, chemijos ir matematikos ji įstojo 1891 m. pabaigoje.[7]

Besimokydama universitete Marija Sklodovska Paryžiuje gyveno nelengvomis sąlygomis, jai truko pinigų maistui, žiemomis nekūrenamose Flaterso gatvės kambarėlio patalpose šildėsi dėvėdama visus turimus šiltus drabužius. Dienomis M.Sklodovska mokėsi, vakarais uždarbiaudavo tam, kad turėtų lėšų pragyvenimui. 1893 m. Marija Sklodovska gavo fizikos mokslų diplomą su pagyrimu. Gavusi licenciatą ji pradėjo dirbti Gabrielio Lipmano pramonės laboratorijoje. Taip pat tęsė studijas universitete ir po metų, 1894 m. įgijo antrą laipsnį – gavo matematikos licenciato diplomą su pagyrimu.[2][6]

Po studijų Marija Sklodovska pradėjo mokslinę karjerą. Ji ėmėsi tyrinėti įvairių metalų magnetines savybes. Šį tyrimą užsakė Nacionalinės pramonės skatinimo draugija.[4] 1894 m. Mariją Sklodovską fizikas Juzefas Vierušas-Kovalskis supažindino su magnetizmo specialistu Pjeru Kiuri, Paryžiaus municipalinės pramoninės fizikos ir chemijos mokyklos darbų vadovu. Nors Kiuri neturėjo didelės laboratorijos, jis sugebėjo rasti vietos Sklodovskai, kur ji galėjo pradėti savo tyrimus.[2]

Abipusė aistra mokslui, Mariją Sklodovską ir Pjerą Kiuri suartino, jie ėmė puoselėti vienas kitam šiltus jausmus. Galiausiai Pjeras Kiuri Marijai Sklodovskai pasiūlė susituokti, tačiau iš pradžių Sklodovska pasiūlymo nepriėmė, nes vis dar planavo grįžti į gimtąją šalį. Tačiau Pjeras Kiuri pareiškė, kad yra pasirengęs kartu su ja persikelti į Lenkiją, net jei tai reikštų, kad tereikia mokyti prancūzų kalbos.[6]

1895 m. liepos 26 d. pora susituokė nedidelio miestelio merijoje. Susituokusi jaunoji pora įsikūrė Paryžiaus Glasjerės gatvės 24 name.[2] Gyvendami kartu Pjeras ir Marija pramogavo keliaudami dviračiais, taip pat keliavo ir po užsienį. Kelionės juos dar labiau suartino. 1897 m. rugsėjo 12 d. porai gimė pirmoji duktė Irena. Kaip tik tuo metu mirė Pjero Kiuri motina. Jaunoji šeima su našliu likusiu tėvu persikėlė gyventi į Kelermano bulvarą. Senelis rūpinosi mažąja Irena, o Marija Sklodovska-Kiuri ėmė rašyti disertaciją.[2][6]

Naujų cheminių elementų suradimasKeisti

 
Pjeras ir Marija Kiuri laboratorijoje apie 1904 m.
 
Pjeras ir Marija Kiuri su dukterimi Irena apie 1902 m.

1895 m. Viljamas Rentgenas atrado rentgeno spindulius, nors jų gavimo mechanizmas dar nebuvo suprastas.[8] 1896 m. Anri Bekerelis atrado, kad urano druskos skleidžia spindulius, kurie savo skvarbia jėga primena rentgeno spindulius. Jis nustatė, kad ši spinduliuotė, skirtingai nei fosforescencija, nepriklauso nuo išorinio energijos šaltinio, bet, atrodo, savaime kyla iš paties urano.[8] Anri Bekerelis pristatydamas savo tyrimus pasakojo apie tai, kad urano druskose yra nežinomas spinduliavimo šaltinis, dėl kurio poveikio pajuoduoja suvyniotos į šviesai nepralaidų popierių fotoplokštelės. Anri Bekerelio tyrimų įtakoje Marija Sklodovska-Kiuri nusprendė urano spinduliuotę pasirinkti kaip galimą disertacijos tyrimo sritį.[2][6]

Mėginiams tirti Marija Sklodovska-Kiuri naudojo novatorišką metodiką. Prieš penkiolika metų jos vyras su broliu buvo sukūręs elektrometro versiją - jautrų prietaisą, skirtą matuoti elektros krūviui. Naudodama vyro elektrometrą Marija Sklodovska-Kiuri atrado, kad dėl urano spindulių aplink mėginį esantis oras praleidžia elektrą. Mokslininkė padarė išvadą, jog urano junginių aktyvumas priklauso tik nuo esamo urano kiekio. Ji iškėlė hipotezę, kad spinduliuotė atsiranda ne dėl tam tikros molekulių sąveikos, o ją skleidžia pats atomas. Ši hipotezė buvo svarbus žingsnis, paneigiant prielaidą, kad atomai yra nedalomi.[7]

Moksliniams tyrimams Pjero ir Marijos Kiuri pora neturėjo tam skirtos laboratorijos, dauguma jų tyrimų buvo atlikti pertvarkytoje patalpoje, kuri anksčiau buvo medicinos mokyklos skrodimo kambarys. Patalpa buvo blogai vėdinama ir buvo pralaidi vandeniui.[8] Atlikdami tyrimus Marija ir Pjeras Kiuri nežinojo apie kenksmingą radiacijos poveikį. Organizacija „The City of Paris Industrial Physics and Chemistry Higher Educational Institution” (ESPCI Paris) neparėmė jų tyrimų, tačiau mokslininkai gavo subsidijas iš metalurgijos ir kasybos įmonių bei įvairių organizacijų.[8]

 
Pjero Kiuri sukonstruotas elektrometras

Po Anri Bekerelio tyrimų Marija Sklodovska-Kiuri matavo visų tuo metu žinomų grynų elementų, taip pat lydinių, kurie buvo Pramoninės fizikos ir chemijos mokyklos laboratorijoje, aktyvumą.[9] Vienas pirmųjų elementų, kurį mokslininkė tyrinėjo, buvo fosforas, vėliau grynas uranas, kurį tiekė Henris Moisanas, reti žemės metalai, kuriuos pateikė Eugenijus Demarcay'as, ir galiausiai visi Prancūzijos gamtos istorijos muziejaus mineralai, kuriuos mokslininkams pateikė kolekciją kuruojantis geologas Alfredas Lakrua.[9] Atlikus tyrimus, buvo galima nustatyti daugumos elementų radioaktyvumą. Taip pat Marija Kiuri pastebėjo, kad spinduliavimas buvo tam tikro elemento savybė, neatsižvelgiant į temperatūrą, jo sudėties grynumą ir išorinį apšvitinimą.[10]

Marija ir Pjeras Kiuri nustatė, jog naujojo jų surasto elemento savybės labai panašios į bismuto savybes, dėl to mokslininkai manė, jog naujasis elementas yra toje pačioje periodinės lentelės grupėje. Tačiau bismutas nebuvo radioaktyvus. Kiuri pasiūlė naują elementą pavadinti poloniu, Marijos Sklodovskos-Kiuri gimtinės garbei.[11]

Prancūzijos mokslų akademijos posėdyje ataskaita apie Marijos Sklodovskos-Kiuri atradimus buvo pristatyta 1898 m. liepos 18 d. Anri Bekerelio vardu, nes nei Pjeras Kiuri, nei Marija nebuvo akademijos nariai.[12]

Marija Kiuri tyrimuose naudojo urano rudas - uraninitą bei tobernitą, kurios, kaip parodė elektrometras, turėjo daug didesnį radioaktyvumą negu uranas. Mokslininkė padarė išvadą, kad jei jos ankstesni tyrimų rezultatai, susiję su urano aktyvumu, buvo teisingi, tada šiuose dviejuose mineraluose turi būti nedidelis kiekis kitos medžiagos, kuri buvo daug aktyvesnė už uraną. Ji pradėjo sistemingai ieškoti papildomų medžiagų, skleidžiančių radiaciją, ir 1898 m. atrado, kad toris taip pat yra radioaktyvus.[8]

Tiriant urano rūdos frakcijas, išskirtas įvairiais cheminiais metodais (tirpimas rūgštyse, nusodinimas, sublimacija), Kiuri atrado elementą, kurio radioaktyvumas buvo 400 kartų didesnis negu gryno urano. Marija Kiuri surado dar vieną naują elementą, kuris taip pat buvo rūdoje labai mažais kiekiais ir savo cheminėmis savybėmis buvo panašesnis į barį.[13][14][15]

Norėdami išskirti naują elementą, pora naudojo procedūrą, kurią sudarė kietų mėginių ištirpinimas rūgštimis ir gautų druskų nusodinimas. Marija ir Pjeras Kiuri gavo bario chloridų ir naujo elemento mišinį, kuris buvo 2-3 milijonus kartų aktyvesnis negu uranas. Norėdami gauti tikslesnius duomenis, mokslininkai išsiuntė kelis mėginius mokslininkui Eugenijui Demarcui, kuris tirdamas mėginius ultravioletiniuose spinduliuose pastebėjo naujas spektro linijas, kurių nebuvo galima priskirti nė vienam žinomam elementui. Kadangi šių linijų intensyvumas didėjo, didėjant medžiagos radioaktyvumui, jis priskyrė jas naujam elementui.[11]

1898 m. gruodžio 19 d. Marija ir Pjeras Kiuri kartu su Gustavu Bemontu Paryžiaus mokslų akademijai išsiuntė naują pranešimą, kuriame naująjį elementą pavadino radžiu. 1898 m. gruodžio 26 d. Anri Bekerelis vėl pristatė šį atradimą sutuoktinių Kiuri ir Bemonto vardu. 1899 m. sausio 30 d. leidinyje „Revue generale“ Marija Kiuri paskelbė straipsnį „Becquerel Rays and Polonium“, kuriame pristatė terminus „radioaktyvumas“ ir „radioaktyvus elementas“.[16][17]

Išskirti grynus polonį, naudojant kaip perkėliklį bismutą, ir radį, naudojant kaip perkėliklį barį, buvo nelengvas uždavinys. 1902 m. Iš tonos rudos Marija ir Pjeras Kiuri gavo tik dešimtadalį gramo radžio chlorido. 1910 m. Marija Kiuri izoliavo gryną radžio metalą. Marijai Sklodovskai-Kiuri niekada nepavyko išgauti gryno polonio.[8]

1898–1902 metais Marija Sklodovska-Kiuri viena ar su kitais mokslininkais paskelbė viso 32 mokslinius straipsnius, iš kurių viename buvo teigiama, jog veikiamos radžio, sergančio vėžiu žmogaus naviko formavimo ląstelės buvo sunaikintos greičiau negu sveikos.[18] Tais pačiais metais Pjerui ir Marijai Kiuri pagaliau pavyko apskaičiuoti atominę radžio masę.[2]

Nobelio premijaKeisti

 
1911 m. tarptautinė fizikų ir chemikų „Solvay“ konferencija, įvykusi Briuselyje, Belgijoje, Marija Kiuri sėdi iš dešinės antroji
 
Marija Kiuri, Nobelio premijos laureatė, 1903 m.

1903 m. gruodžio mėn. Švedijos karališkoji mokslų akademija Pjerui Kiuri, Marijai Kiuri ir Anri Bekereliui įteikė Nobelio fizikos premiją. Iš pradžių komitetas ketino pagerbti tik Pjerą Kiuri ir Anri Bekerelį, tačiau komiteto narys ir moterų mokslininkių gynėjas švedų matematikas Magnusas Gösta Mitag-Lefleris perspėjo Pjerą Kiuri apie padėtį, o po jo skundo, Marija buvo įtraukta į nominaciją. Marija Kiuri buvo pirmoji moteris, apdovanota Nobelio premija.[6] Pjeras ir Marija Kiuri atsisakė vykti į Stokholmą atsiimti prizo. Jie buvo per daug užsiėmę savo moksliniu darbu.[19] Apdovanojimo pinigai leido Kiuri porai pasamdyti savo pirmąjį laborantą.[19]

Po Nobelio premijos įteikimo, Ženevos universiteto pasiūlymu Pjerui Kiuri Paryžiaus universitetas suteikė profesoriaus ir fizikos katedros vedėjo pareigas, nors Kiuri vis dar neturėjo tinkamos laboratorijos.[20] Gavęs Pjero Kiuri skundą Paryžiaus universitetas nusileido ir sutiko įrengti naują laboratoriją, tačiau ji bus paruošta tik 1906 m.

1904 m. gruodžio mėn. Marija Kiuri pagimdė antrąją dukterį Ievą. Ji samdė lenkų guvernantes, kurios mokė dukteris jos gimtosios lenkų kalbos.[19] 1906 m. balandžio 19 d. Kelių eismo įvykio metu žuvo Pjeras Kiuri. Ėjusį jį per stiprų lietų partrenkė arklio tempiamas vežimas, mokslininkas nukrito po vežimo ratais ir buvo mirtinai sužalotas. 1906 m. gegužės 13 d. Paryžiaus universiteto fizikos katedra nusprendė pasilikti pareigybę, kurią buvo užėmęs Pjeras Kiuri ir pasiūlė ją užimti Marijai. Marija sutiko, tikėdamasi sukurti pasaulinio lygio laboratoriją, taip pagerbiant savo vyrą Pjerą. Marija Sklodovska-Kiuri buvo pirmoji moteris, tapusi Paryžiaus Sorbonos universiteto profesore.[21]

Marijos Kiuri siekiai sukurti naują laboratoriją nesibaigė Paryžiaus universitetu. Vėlesniais metais ji vadovavo Radžio institutui (Institut du radium, dabartinis Kiuri institutas), radioaktyvumo laboratorijai, kurią jai sukūrė Pastero institutas ir Paryžiaus universitetas.[19] Radžio instituto sukūrimo iniciatyvą 1909 m. pateikė Pastero instituto direktorius Pjeras Paulas Emilis Rouxas, nusivylęs, kad Paryžiaus universitetas nesuteikia mokslininkei tinkamos laboratorijos. Jis pasiūlė jai persikelti į Pastero institutą. Kilus grėsmei dėl Kiuri pasitraukimo, Paryžiaus universitetas nusileido ir galiausiai Radžio institutas tapo bendra Paryžiaus universiteto ir Pastero instituto iniciatyva.[21]

1910 m. Marijai Kiuri pavyko izoliuoti gryną radį. Tais pačiais metais ji taip pat apibrėžė tarptautinį radioaktyviųjų teršalų standartą. Nepaisant to, 1911 m. Prancūzijos mokslų akademija nesugebėjo išrinkti jos akademijos nare. Vietoj Kiuri buvo išrinktas išradėjas Eduardas Branly, padėjęs Guglielmo Marconi sukurti belaidį telegrafą.[22]

 
Marijos ir Pjero Kiuri Nobelio premijos diplomas

1911 m. Marija Kiuri buvo įsivėlusi į skandalą dėl jos artimų ryšių su fiziku Paulu Langevinu, buvusiu Pjero Kiuri studentu, vedusiu vyru. Romanas buvo aptarinėjamas spaudoje.[23]

Tuo tarpu mokslinėje veikloje Marija Kiuri pasiekė aukštumų. Švedijos karališkoji mokslų akademija antrą kartą ją pagerbė 1911 m. Nobelio chemijos premija. Šis apdovanojimas buvo „už jos nuopelnus chemijos pažangai, atrandant radžio ir polonio elementus, izoliavimą ir savybių tyrimus“. Marija Kiuri tapo pirmuoju pasaulio žmogumi, gavusiu Nobelio premiją du kartus.[24]

Lenkijos mokslininkų ir garsių visuomenės veikėjų delegacija, vadovaujama romanisto Henriko Senkevičiaus, paskatino ją grįžti į Lenkiją ir tęsti tyrimus gimtojoje šalyje. Antroji Kiuri Nobelio premija leido jai įtikinti Prancūzijos vyriausybę remti 1914 m. pastatytą Radžio institutą, kuriame buvo atliekami chemijos, fizikos ir medicinos tyrimai.[24] Prabėgus mėnesiui po 1911 metų Nobelio premijos įteikimo, Marija Kiuri buvo paguldyta į ligoninę dėl depresijos ir inkstų negalavimų. Didžiąją 1912 m. dalį ji vengė viešo gyvenimo, laiką leido Anglijoje su savo drauge fizike Herta Ayrton. Į savo laboratoriją Marija Kiuri grįžo tik gruodį, po maždaug 14 mėnesių pertraukos.[23] 1912 m. Varšuvos mokslo draugija pasiūlė jai vadovauti naujai laboratorijai Varšuvoje, tačiau ji atsisakė, sutelkdama dėmesį į besikuriantį Radžio institutą, kuris buvo baigtas statyti 1914 m. rugpjūčio mėn. Marija Kiuri buvo paskirta šio instituto direktore. Instituto plėtrą nutraukė ateinantis karas, nes dauguma tyrėjų buvo pašaukti į Prancūzijos kariuomenę. Institutas savo veiklą atnaujino tik 1919 metais.[6]

Vėlyvieji gyvenimo metaiKeisti

 
Marija Kiuri su dukterimi Irena 1925 m.
 
I pasaulinio karo metu naudotas Marijos Kiuri automobilis „petite Curie“ su radiologine įranga

I pasaulinio karo metu Marija Kiuri pastebėjo, kad šalia fronto linijų reikalingi lauko radiologiniai centrai, kurie padėtų mūšio chirurgams operacijų metu, įskaitant ir galūnių amputacijas. Mokslininkė įsigijo rentgeno įrangą, transporto priemones, pagalbinius generatorius ir sukūrė mobiliuosius radiografijos įrenginius, kurie populiariai buvo vadinami „petites Curies“. Ji tapo Raudonojo Kryžiaus radiologijos tarnybos direktore ir 1914 m. pabaigoje įkūrė pirmąjį Prancūzijos karinį radiologijos centrą.[25] Iš pradžių, padedama karo gydytojo ir jos 17 metų dukros Irenos, Marija Kiuri pirmaisiais karo metais lauko ligoninėse nurodė įrengti 20 mobiliųjų radiologinių transporto priemonių ir dar 200 radiologinių vienetų. Vėliau ji pradėjo apmokyti kitas moteris teikti medicinos pagalbą. [25] 1915 m. Marija Kiuri pagamino tuščiavidurių adatų su radžio komponentais, skirtų sterilizuoti užkrėstus audinius. Radį ji gavo iš savo atsargų. Manoma, kad mokslininkės adatomis buvo gydoma daugiau kaip milijonas sužeistų kareivių. Tuo laikotarpiu Marija Kiuri atliko labai mažai mokslinių tyrimų. [6] Mokslininkė taip pat buvo aktyvi Prancūzijos „Polonia“ komiteto, skirto Lenkijos reikalams, narė. Po karo savo patirtį ji apibendrino knygoje „Radiologija kare“ (1919). [26]

1920 m., per 25-ąsias radžio atradimo metines, Prancūzijos vyriausybė paskyrė Marijai Kiuri stipendiją, ankstesnis jos gavėjas buvo Lui Pasteras. 1921 m. mokslininkė aplankė JAV, norėdama surinkti lėšų radžio tyrimams.[27]

 
Uraninitas, kurio sudėtyje yra radžio

1921 m. JAV prezidentas Warrenas G. Hardingas priėmė Mariją Kiuri Baltuosiuose rūmuose, kad padovanotų jai 1 gramą radžio, surinkto Jungtinėse Amerikos Valstijose.[1] Prancūzijos vyriausybė pasiūlė Mariją Kiuri apdovanoti Garbės legiono ordinu (Légion d'honneur), tačiau ji atsisakė šio apdovanojimo.[28] 1922 m. Marija Kiuri tapo Prancūzijos medicinos akademijos bendradarbe.[6] Ji keliavo po kitas šalis, skaitė paskaitas Belgijoje, Brazilijoje, Ispanijoje ir Čekoslovakijoje. [29] Iš Marijos Kiuri vadovaujamo Radžio instituto dar keturi darbuotojai gavo Nobelio premijas, įskaitant Kiuri dukterį Ireną Joliot-Kiuri ir jos žentą Frederiką Joliot-Kiuri.[30]

1922 m. rugpjūčio mėn. Marija Kiuri tapo naujai įsteigto Tarptautinio intelektinio bendradarbiavimo komiteto (International Committee on Intellectual Cooperation) nare.[31] Mokslininkė posėdžiavo komitete iki 1934 m. ir prisidėjo prie mokslinio koordinavimo su kitais žymiais tyrėjais, tokiais kaip Albertas Einšteinas, Hendrikas Lorentzas ir Anri Bergsonas. [31]

1923 m. Marija Kiuri išleido savo mirusio vyro biografiją, pavadintą „Pierre Curie“.[32] 1925 m. mokslininkė lankėsi Lenkijoje ir dalyvavo Varšuvos Radžio instituto pamatų klojimo ceremonijoje. 1929 m. ji vėl lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kelionės metu pavyko gauti radžio Varšuvos radžio institutui. Institutas buvo atidarytas 1932 m. Jo direktore tapo Marijos Kiuri sesuo Bronislava.[33]

1930 m. mokslininkė buvo išrinkta į Tarptautinį atominių svorių komitetą (International Atomic Weights Committee), kuriame dirbo iki mirties.[34]

Marija Kiuri paskutinį kartą lankėsi Lenkijoje 1934 m. pradžioje.[35] Marija Sklodovska-Kiuri mirė 1934 m. liepos 4 d., sanatorijoje Passy mieste (Prancūzija), nuo leukemijos, kuria tikriausiai susirgo dėl darbo su dideliais radiacijos kiekiais. Palaidota Paryžiaus Panteono kriptoje.[36]

Cheminis elementas Kiuris (96 elementas, Cm) pavadintas jos ir jos vyro garbei, o polonis – jos tėvynės Lenkijos (lot. Polonia) garbei.


IšnašosKeisti

  1. ↑ 1,0 1,1 Julie Des Jardins (October 2011). „Madame Curie's Passion". Smithsonian Magazine.[1]
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 2,9 Marjona Ogiusten. Marija Kiuri. Moteris, pralenkusi savo laiką. Vilniaus universiteto leidykla, 2020. ISBN 978-609-07-0412-7.
  3. ↑ Barker Dan (2011). The Good Atheist: Living a Purpose-Filled Life Without God. Ulysses Press. p. 171. [2]
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 Marie Curie – Polish Girlhood (1867–1891) Part 1". American Institute of Physics. [3]
  5. ↑ Milosz Czeslaw (1983). The History of Polish Literature. University of California Press. p. 291. ISBN 978-0-520-04477-7.
  6. ↑ 6,00 6,01 6,02 6,03 6,04 6,05 6,06 6,07 6,08 6,09 6,10 Estreicher, Tadeusz (1938). "Curie, Maria ze Skłodowskich". Polski słownik biograficzny, vol. 4 (in Polish). p. 111.
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 Robert William Reid (1974). Marie Curie. New American Library. p. 23. ISBN 978-0-00-211539-1.
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 8,5 "Marie Curie – Research Breakthroughs (1807–1904)Part 1". American Institute of Physics.
  9. ↑ 9,0 9,1 Капустинская К. А. Анри Беккерель / ред. К. А. Пиличевская. — М.: Атомиздат, 1965. — 82 с. — 20 000 экз.
  10. ↑ М. Склодовская-Кюри. Радиоактивность/ Пер. с фр. З. В. Ершовой, В. Д. Никольского, под ред. В. И. Баранова. — М., Л.: Государственное издательство технико-технической литературы, 1947. — 520 с.
  11. ↑ 11,0 11,1 Роут, Джозеф. Химия XX века / пер. с англ. Ю. Г. Бунделя, А. Б. Нейдинга под ред. Г. В. Вовченко. — М.: Мир , 1966. — 423 с.
  12. ↑ Кудрявцев П. С. История физики: от Менделеева до открытия квант (1870—1900 гг.). — М.: Государственное учебно-педагогическое изд-во Министерства просвещения РСФСР, 1956. — Т. 2. — 487 с.
  13. ↑ Кюри, Пьер. Избранные труды/ Пер. с фр. Н. Н. Андреева и др. под ред. Н. Н. Андреева и Л. С. Сазонова. — Классики науки. — Москва, Ленинград: Наука, 1966. — 399 с.
  14. ↑ Cropper, William. Great Physicists: the Life and Times of Leading Physicists from Galileo to Hawking. — New York: Oxford University Press, 2001. — P. 500. — ISBN 0–19–513748–5.
  15. ↑ Goldsmith, Barbara. Obsessive Genius: The Inner World of Marie Curie. — New York: W. W. Norton & Company, 2005. — P. 256. — ISBN 978-0-39305137-7.
  16. ↑ Marie Sklodowska Curie", Encyclopedia of World Biography, 2nd ed., vol. 4, Detroit, Gale, 2004, pp. 339–41. Gale Virtual Reference Library.
  17. ↑ М. Склодовская-Кюри. Радиоактивность / Пер. с фр. З. В. Ершовой, В. Д. Никольского, под ред. В. И. Баранова. — М., Л.: Государственное издательство технико-технической литературы, 1947. — 520 с.
  18. ↑ Marie Sklodowska Curie", Encyclopedia of World Biography, 2nd ed., vol. 4, Detroit, Gale, 2004, pp. 339–41.
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 19,3 Marie Curie – Recognition and Disappointment (1903–1905) Part 2". American Institute of Physics.
  20. ↑ Quinn, Susan (1996). Marie Curie: A Life. Da Capo Press. pp. 176, 203. ISBN 978-0-201-88794-5.
  21. ↑ 21,0 21,1 Marie Curie – Tragedy and Adjustment (1906–1910) Part 1". American Institute of Physics.
  22. ↑ Goldsmith, Barbara (2005). Obsessive Genius: The Inner World of Marie Curie. W. W. Norton & Company. pp. 170–71. ISBN 978-0-393-05137-7.
  23. ↑ 23,0 23,1 "Marie Curie – Scandal and Recovery (1910–1913) Part 1". American Institute of Physics.
  24. ↑ 24,0 24,1 Wojciech A. Wierzewski (21 June 2008). "Mazowieckie korzenie Marii" [Maria's Mazowsze Roots]. Gwiazda Polarna. 100 (13): 16–17.
  25. ↑ 25,0 25,1 "Marie Curie – War Duty (1914–1919) Part 1". American Institute of Physics.
  26. ↑ Śladkowski, Wiesław (1980). Emigracja polska we Francji 1871–1918 (in Polish). Wydawnictwo Lubelskie. p. 274. ISBN 978-83-222-0147-3.
  27. ↑ Ann M. Lewicki (2002). "Marie Sklodowska Curie in America, 1921". Radiology. 223 (2): 299–303.
  28. ↑ Pasachoff, Naomi (1996). Marie Curie:And the Science of Radioactivity: And the Science of Radioactivity. Oxford University Press. p. 93. ISBN 978-0-19-509214-1.
  29. ↑ Zwoliński, Zbigniew. "Science in Poland – Maria Sklodowska-Curie". Uniwersytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu.
  30. ↑ Marie Curie – The Radium Institute (1919–1934) Part 2". American Institute of Physics.
  31. ↑ 31,0 31,1 Grandjean, Martin (2017). "Analisi e visualizzazioni delle reti in storia. L'esempio della cooperazione intellettuale della Società delle Nazioni". Memoria e Ricerca (2): 371–393.
  32. ↑ "Marie Curie and Her Legend". American Institute of Physics.
  33. ↑ "Marie Curie – The Radium Institute (1919–1934) Part 1". American Institute of Physics.
  34. ↑ Norman E. Holden (2004). "Atomic Weights and the International Committee: A Historical Review". Chemistry International.
  35. ↑ "Marie Curie – The Radium Institute (1919–1934) Part 3". American Institute of Physics.
  36. ↑ Rollyson, Carl (2004). Marie Curie: Honesty In Science. iUniverse. p. x. ISBN 978-0-595-34059-0.
  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Marie_Curie&oldid=6615496"